Aštuonias dienas trunkančios apeigos suburia margioniškius į kaimo kapinaites, kurias Vėlinių dieną pašventina Kabelių parapijos klebonas. Didysis pasiruošimas šventei vyksta likus keletui savaičių iki jos: tvarkomi artimųjų kapai, taip pat ir tie, kurių niekas nebelanko. Žmonių surinkti seni nuvirtę mediniai kryžiai vėliau prasmenga sakraliosios ugnies liepsnose. Kapinaitėse esanti sena drevėta pušis tampa įvykiu centru: šalia kūrenamas laužas prie kurio kalbamas rožinis, giedamos giesmės iš senovinių kantičkų, smulkiai aptariami kaimo reikalai. Čia susirinkę senoliai kasdien praleidžia ne vieną valandą.
Sakralinės ugnies paskirtis apeigų metu – šildyti žmogaus kūną tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Susirinkusiems tai padeda pasiekti vidinę ramybę, dvasiškai suartėti su vėlėmis. Anksčiau Vėlinių laužai suliepsnodavo naktį, kai kaimo žmonės baigdavo dienos darbus. Margioniškiai mena, kad kiekvienoje kapavietėje rusendavo žvakės, o aplinka įgaudavo kerintį žavesį. Pasikeitus žmonių gyvenimo būdui nuspręsta burtis vidurdienį.
Nors vietiniai gyventojai abejoja apeiginių laužų mistinėmis galiomis, tačiau žinoma, kad ugnies kūrenimas siejamas su pagonybės laikais. XIII-XIVa Lietuvai tampant krikščionišku kraštu daugelis tradicijų ir papročių persipynė su platinamomis idėjomis ir šiek tiek pasikeitė. Vienas iš reikšmingiausių pokyčių – oktavos. Tai prieš daugiau nei 40 metų Kabelių klebono įgyvendintos idėjos, kad Vėlinių laužų apeigos vyktų 8 dienas.
Dzūkijos nacionaliniame parke, šalia Skroblaus ištakų įsitaisiusiame Margionių kaime vyrauja posakis „Medis šildo, akmuo – šaldo“, todėl daugelis senosios kartos kryžių yra suręsti būtent iš medžio. Anksčiau manyta, kad memorialinis užrašas ant antkapio yra visiškai nebūtinas. Senoliai sakė, kad prisiminimai ir istorija gyvuos ilgiau nei supus medinis kryžius, todėl deginamos medinės jų liekanos tarsi simbolizuoja paskutinį žmogaus gyvenimo tarpsnį. Viena iš išskirtinių Dzūkijos krašto savybių - ypatinga pagarba kryžiams. Dažnai moterys kaimų centruose juos puošia baltomis prijuostelėmis arba austomis juostomis. Taip pat, šiuose kraštuose sutinkamas itin retas reiškinys Lietuvoje – dvikryžmiai kryžiai.
Senovėje dzūkai Vėlines vadino Ilgėmis, Dziedais ir Uždušinėmis, tačiau dabar retai sutiksi žmogų, žinantį šią šventę tokiu vardu. Keičiantis kartoms keičiasi ir tradicijos, todėl Margionių moterys džiaugiasi matydamos šventėje susirinkusių jaunų mergaičių veidus bei tikisi, kad ateityje Vėlinių laužai nenustos liepsnoję.