Tiems, kurie atsivers 52 metų D.Zelčiūtės pokalbių su teatro kūrėjais knygą „Po repeticijos” (išleido „Alma littera”), svarbu žinoti, kad autorė – teatro vaikas, aktorių Danutės Juronytės ir Leonardo Zelčiaus duktė.
Galbūt todėl poetė įžangoje praneša skaitytojams, kad teatrą kuriantys žmonės jai atrodo „šventi, vieninteliai, jiems beveik viskas iš anksto turėtų būti atleista”.
D.Zelčiūtės pokalbių su teatro žmonėmis tema – slaptinga kūrybos erdvė. Knygos atsiradimas, sakytum, neturi jokios įprastos progos: nei pašnekovų jubiliejai artėja, nei jie kokios premijos laureatai, nei skaitytojai raginami tapti konkrečių artėjančių premjerų žiūrovais.
Čia niekas nereklamuojama ir nešvenčiama. Nebent autorė „dabar savo būtį švenčia”, kaip sakė aktorius Vanagas, D.Zelčiūtės romano „Gastrolės” pagrindinis herojus.
Pratęsia spektaklio jausmą
Knygoje „Po repeticijos” iki soties atsiskonėjama pastarojo meto teatro asmenybėmis. Tai – režisieriai Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas, Gytis Padegimas, aktoriai Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Jūratė Onaitytė, Dainius Gavenonis, Darius Meškauskas, Gytis Ivanauskas, kiti. Iš viso trylika aktorių ir trys režisieriai, po kurių miegamuosius ir garderobus autorė nelandžioja.
D.Zelčiūtei rūpi, kaip teatras atsirado jų gyvenime. Kaip aktorius jaučiasi, jei turi būti molis režisierių rankose? Ar pateisinamas šiurkštus režisieriaus elgesys dėl spektaklio? Kas yra geras partneris scenoje? Iš ko režisierius supranta, kad aktorius tinka parinktam vaidmeniui?
Autorė klausinėja godžiai, supratingai. Ji po keletą kartų mačiusi spektaklius, apie kuriuos kalbasi. Ji negali nurimti, todėl jai reikia dialogo, savo įspūdžiais ji provokuoja pašnekovus. Tai tarsi spektaklio jausmo pratęsimas. Dėkojimas. Pagarbus nusilenkimas.
Dalykai, kurių trūksta
Kartais D.Zelčiūtės pagarbumas virsta garbinimu. Tada pasiilgsti intonacijų, kurių buvo jos romane „Gastrolės”, – pasiutimo, ironijos, vėjavaikiškumo, virstančio drąsa, laisve. Kad viskas nebūtų apibūdinama tik itin rimtai ir pamaldžiai.
Pasigendi ir tam tikrų varžtų: kad pokalbiui nebūtų pasirenkamos tik tos asmenybės, kurios „mielai sutiko ir atsiliepė”. Kad visi vienodai nusipelnytų autorės eseistinių įžangų, pavyzdžiui, kaip Birutė Mar, R.Samuolytė, O.Koršunovas. Arba visi vienodai nenusipelnytų – kaip J.Onaitytė, G.Ivanauskas, Doloresa Kazragytė.
D.Zelčiūtės pašnekovai pristatomi portretinėmis Zenono Baltrušio nuotraukomis arba jų montažu. Kuklus iliustravimas, ypač turint omenyje, kad kalbama apie spektaklius ir vaidmenis. Ar knygą būtų apsunkinę jų vaizdai?
Knygoje „Po repeticijos” dažnai kalbama apie kolegiškumo ilgesį – kaip be jo gyvenąs iš teatro pasitraukęs aktorius Petras Venslovas? Arba – ar Birutė Mar po premjeros nesijaučia lyg „išplėšta iš saviškių tarpo”?
Ne vienam knygos herojui tenka atsakyti, ar gera aktorė gali suderinti teatrinę karjerą su šeiminiu gyvenimu. Būtent taip autorė suformulavo problemą savo mamai D.Juronytei.
Teatro vaikui rūpi, ar motinystė netrukdo kūrybai, kitaip tariant, neapleidžia noras pasitikrinti, ar nebuvai akmuo po kaklu savo tėvams, kurie nuolat prapuldavo teatro realybėje. Šie du iškylantys klausimai yra tarsi D.Zelčiūtės autografai. Jos nerimas.
Einantiems į teatro realybę
Ir kaip nuodėmių atleidimas skamba Birutės Raubaitės, ypač ištikimos teatrui, atsakymas, jog dukros, o vėliau ir anūkės gimimas – „su niekuo nesulyginamas stebuklas, Dievo dovana”.
O teatro žmonių kolegiškumas – taip, tai ir ilgesys, ir kryžius, ir „didelė neformali šeima”, kaip įvardija režisierius G.Padegimas. Teatro vaikai, teatro žmonės, teatro kūrėjai pažįsta šią su niekuo nesulyginamą atmosferą.
Tėvų ėjimu į teatrą – šviesia esė apie L.Zelčių – knyga „Po repeticijos” baigiama. „Nes tai vienintelė, neatimama, tikra ir saugi realybė, ir būti už jos ribų aš atsisakau”, – rašo D.Zelčiūtė.
Gyvena tarp poezijos ir teatro
D.Zelčiūtė gimė ir iki šiol gyvena Kaune. 1959 metais baigė Vilniaus universiteto Kauno humanitarinį fakultetą. Mokytojavo, dirbo televizijoje.
D.Zelčiūtė – poetė, eseistė, nebijanti nerti į sau naujus, nepatirtus žanrus.
Parašė devynias poezijos knygas, dramą „Kūno vartai”, romaną „Gastrolės”, biografinę knygą apie Jurgą Ivanauskaitę, rengė viešų pokalbių su menininkais ciklus.