Bibliotekos direktorius Vygintas Muralis paskelbė, kad svečias atvyko kaip projekto „Kaimyniški pašnekesiai“ dalyvis, jis yra kilęs iš Rokiškio rajono Obelių miestelio.
Pasak direktoriaus, šis susitikimas – tikras debiutų vakarėlis – Sigitas Parulskis nėra buvęs Biržuose, susitikimą su svečiu veda Jurgita Ratkevičienė, dvi dainas atliks Loreta Gasiūnaitė ir Rasa Muralienė.
Nuskambėjus pirmajai lyriškai dueto dainai, sekė Jurgitos klausimas – ar spėjo svečias ką pamatyti Biržuose? Į tai Sigitas atsakė, kad beveik nieko, skubėjo važiuoti, nes ant laiptų laukė bibliotekininkė Aušra, tad nesinorėjo jos šaldyti.
Kitas klausimas – ar galima auditoriją skirstyti pagal geografiją – centras, provincija. Kas ta provincija? Pasak poeto, žmonės daugumoje visur tokie pat, visi turi supratimą, kas literatūra, kas menas, jis nesiruošiąs nieko mokyti.
Kaip pavyksta nekalbėti tarmiškai aukštaitiškai? „Mano tėvas žemaitis, motina aukštaitė, taip ir likau per vidurį“, - šmaikštavo rašytojas. „Namuose pas mamą pakalbu ir aukštaitiškai. Provincija – tai yra žmogaus viduje. Teko būti Amerikoje, tai ten jos gilumoje toks pat mėšlas kaip ir Lietuvoje. Kalbant simboliais, mėšlo neiškuops niekas kitas, jei žmogus nenorės pats“.
Į klausimą, kokias mato jaunimo perspektyvas provincijoje, S.Parulskis atsakė paprastai, kad šito ir reikia klausti jų pačių, o ne primesti taip dažno mėgstamas savo pažiūras.
Ar yra patraukli profesija?
„Aišku, yra, milijonieriaus, o gal milijardieriaus“, - juokavo rašytojas. „Aš, galima sakyti, kaip ir neturiu profesijos. Baigiau Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, bet pagal diplomą nedirbau. Kas yra rašytojas? Tai panašiai kaip Evangelijos skelbėjas. Pasiskelbi rašytoju ir viskas – tiki tuo žmonės arba ne – štai ir visa esmė“.
Svečias su nostalgija prisiminė vaikystės knygas, tuos pačius Pifo nuotykius, Prano Mašioto knygynėlį, knygas, kurias jis glėbiais nešdavo į namus ir skaitydavo. Vilniuje gyvenantis rašytojas paniro į apmąstymus apie literatūrą: „Literatūra – atminties menas, tai rinkinių vaizdiniai, tai įvairi informacija. Kiekvieno žmogaus gyvybinė energija yra beveidė, menas, literatūra suteikia tam tikras nuostatas verdančiai energijai“.
Kalbėdamas, kaip atsirado Filologijos fakultete, S.Parulskis iš pradžių minėjo mistiką, nors vėliau pripažino, kad mistika – tai jau yra kiekvieno problema. Kažkada pasakęs, kad filologas jam panašus į didelį juodą paukštį, dabar poetas juokavo, kad gerai, kad tada nesulygino jo su asilu.
Vakaro vedėja Jurgita Ratkevičienė provokavo: „Ar kuo daugiau skaitai, durnesnis neatrodai, juk supranti, kad visko neperskaitysi?“.
Rašytojo nuomone, vis tiek reikia skaityti, vis tiek reikia bendrauti su žmonėmis, ne pamokslauti. Su patirtimi ateina žinojimas, kad yra daug knygų, kuriose yra gerų vietų, skaitai jau tikslingai, kryptingai.
Seka kitas J.Ratkevičienės klausimas - kokie dažniausiai cituojami S.Parulskio autoriai ir primena – Josifas Brodskis, Marcelijus Martinaitis.
Rašytojas tai patvirtina ir juokauja, kad dažnai iš tinginystės būna – cituojami tie patys žmonės.
Su šypsena sako, kad M.Martinaitis buvo blogas mokytojas: „Paliko mus, literatus, ir nubėgo į Sąjūdį. Kaip ir kiti dėstytojai, likome našlaičiai. Iš viso tas laikas įdomus, grįžau 1986m. iš tarybinės armijos, įstojau, Atgimimas. O čia dar universitete ir karinė katedra, kada vieną dieną per savaitę reikia atsijungti nuo civilinio gyvenimo. Gavom ir diplomą labai juokingą – ant tarybinio herbo užklijuotas Vytis – toks ir išsilavinimas. Reikėjo gyvenime mokytis iš naujo“.
Į provokuojantį klausimą – neformalus mokymąsis, tarpusavio bendravimas, bohemiškumas, S.Parulskis visai rimtai atsakė, kad pradėjo drausti tą neformalumą, nors, aišku, buvo eilių ir prie vyno, buvo ir kūrybinių minučių, stovint milžiniškoje eilėje prie alaus. Pasak jo, jis nelabai bendravo su menininkais, jam labiau norėjosi su „normaliais“ žmonėmis, turįs draugus ir rašytoją, ir dailininką, bet su jais apie meną šnekąs mažiausiai.
S.Parulskis prisipažino, kad ne viską darąs, kas iš tikrųjų patinka. Kartais verčia knygas, kurios jam nelabai įdomios, bet reikia pajamų. Koks tas rašytojo gyvenimas iš vidaus?
„Kaip ir kiekvieno dažno žmogaus. Skaitau, nemėgstu krepšinio, iš ryto vaikštau su šunimi, renku jo „auksą“. Jaunystėje mėgau ir dabar mėgstu lauko tenisą, su draugu verslininku važinėjamės riedučiais – jis turi daug pinigų, o aš protingas, - šmaikštavo svečias. - Rašytojo vidus – tam reikia įdirbio, kažkas turi būti iš praeities, iš kažkur eina vaizdiniai, nuotraukos, turi spausti save, kol matai šviesą. Kai yra idėja – tada ir gerti negali daug, ir valgyti, reikia turėti sveikatos, kad tą tau siųstą SMS galėtum plėtoti toliau“.
J.Ratkevičienė priminė, kad daugumą S.Parulskio knygų yra išleidusi leidykla „Baltos lankos“, o dabar jis pradėjo spausdintis „Alma Littera“. Kodėl?
Rašytojas juokauja, kad tai gal todėl, kad į pirmąją leidyklą jam reikėdavo važiuoti per visą Vilnių, o kitą jis pasiekia pėsčiomis per kelias minutes.
Paklaustas apie kitus pomėgius, S.Parulskis prisipažino labai mėgstąs fotografuoti, bet tik gamtos vaizdus, nes jam gėda fotografuoti žmogų, žvelgti jam į akis, nebent tai būtų labai artimas. Fotografija – tai tam tikras šviesos gabalėlis, kurį pavyksta pagauti.
Vakaro vedėjai paprašius, keletą minčių apie S.Parulskio kūrybą, mintis, idėjas išsakė filologė, dabartinė Biržų rajono Savivaldybės merė Irutė Varzienė, Kilus pasiūlymams ir mintims, ar galėtų gerbiamas Sigitas būti visuomenės vedliu, jis kratėsi tos garbės, sakydamas, kad „yra drovus žmogus, bijąs pažvelgti kitam į akis, tad vedlio vaidmeniui netinkąs. Aš galiu būti tik kaip tas skirtukas prie savo knygų“.