Lietuvos autorių teisių agentūros generalinis direktorius Edmundas Vaitiekūnas V.Gerulaičiui už kūrybinius pasiekimus bei Lietuvos menininkų kūrybos sklaidą užkabino LATGA-A „Aukso žvaigždę“. „Aukso žvaigždės“ apdovanojimai įteikiami labiausiai nusipelniusiems įvairių meno sričių kūrėjams bei autoriams.
„Nieko čia nėra išgalvota... Na
gerai, laiškas Mocartui išgalvotas“, - sako knygos autorius. Net
ir pasakodamas išgalvotus dalykus, sunkiai nusakomo žanro knygos
autorius naudoja tikras kompozitorių mintis, paimtas iš jų rašytų
laiškų, dienoraščių. Ne atsitiktinai dauguma V.Gerulaičio
herojų – iš XIX amžiaus. Apie anksčiau gyvenusius kompozitorius
mažai ką galima pasakyti, informacijos, ypač pikantiškos, apie jų
gyvenimą mažoka.
Knygos pabaigoje V.Gerulaitis įžūliai
susodina už apskrito stalo J.W.Goethę, V.Hugo, F.Schlegelį,
H.Bergsoną ir daug kitų poetų, rašytojų bei filosofų. Išmaniai
surankiotos citatos sudaro vientisą ir rišlų pokalbį apie meną
ir menininkus. Autorius prisipažįsta mėgęs rinkti aforizmus.
Knygos, sudarytos iš įtaigiai
papasakotų biografinių istorijų, pagrindas – populiarios laidos, V.Gerulaičio
vestos Lietuvos radijuje ir televizijoje.
V.Gerulaitis prisipažino, kad viskas
prasidėjo dar tada, kai jam nepavyko parašyti disertacijos. Mokslo
vyrai pavadino jo darbą „literatūrščina, o ne mokslu“, ir
pasiūlė verčiau rašyti knygą – tada, esą, visi skaitys. „Kas
skaito muzikologų knygas?“ - klausė ir autoriaus pasveikinti
atėjęs dirigentas ir muzikologas Donatas Katkus.
Muzikologu savęs nenorinčiam vadinti
V.Gerulaičiui visuomet rūpėjo tai, kas slypi anapus natų –
kompozitorių biografijos faktai, istorinis ir kultūrinis
kontekstas. „Ne kaip gimė muzikos kūrinys, ne kada, o kodėl“,
- sako knygos autorius. O tai, anot rimtų muzikologų, nėra
mokslas. V.Gerulaičiui nepatinka ir kompozitorių pomėgis kūrinius
tiesiog numeruoti, neduodant užuominos, kas turėta mintyje.
„Jie mano, kad muzika yra garsų
kombinacija, ir nereikia žinoti jokių pašalinių dalykų. O aš
esu programinės muzikos šalininkas – muzikos, kurią klausydamas
aš dar turiu šį bei tą išmanyti“, - sako V.Gerulaitis, kuriam
būna baisu išgirsti, kad koks nors pianistas, tarptautinių
konkursų laureatas, ėmęsis skambinti F.Listo “Petrarkos
123 sonetą”, apie Petrarką nelabai ką žino, jau nekalbant apie
tai, kad to soneto tikrai nėra skaitęs.