Į sostinės Trakų gatvę ką tiktai persikrausčiusioje galerijoje „Lietuvos aidas” antradienį atidaryta L.Katino akvarelių paroda „Vyno kalba” sudomino jo gerbėjus.
Į atidarymą susirinko ne tik bičiuliai, bet ir potencialūs pirkėjai. Juk įsigyti Nacionalinės premijos laureato tapybos darbą įstengia ne kiekvienas, o savitu autoriaus humoru ir menine meistryste pasižyminčios akvarelės – puikus pirkinys švenčių išvakarėse.
„Vyno kalba” – antroji šią vasarą 70 metų sukaktį atšventusio dailininko paroda.
Pavasarį „Arkos” galerijoje buvo pristatyti naujausi L.Katino dvipusės tapybos darbai.
– Akvarele susižavėjote dar vaikystėje ar ją atradote jau būdamas žinomas tapytojas? – paklausiau L.Katino.
– Mano vaikystė prabėgo pokariu. Tuomet net ir dažų nebuvo. Kaime – partizanai, mieste – neįgalieji. Vilniuje mes gyvenome netoli Kalvarijų turgaus, ten jų susirinkdavo ypač daug.
Daugelis įsivaizduoja: jei jau aš – dailininko vaikas, tai namuose skambėdavo fortepijonas, visi šokdavo vilkėdami puošniomis sukniomis.
Nė velnio. Balansavome ant skurdo ribos. Už langų vaikščiodavo karo invalidai, apvynioti tvarsčiais.
Tik Dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija. – Red.) akvarelė buvo privaloma disciplina. Manyta, kad tai pati pigiausia technika – paprastas popierius, dažai, vanduo.
Nors iš tiesų klasikinė akvarelė – labai brangus dalykas.
Pavyzdžiui, šioje mano parodoje popierius – ir iš Kanados, ir iš Amerikos, ir iš Prancūzijos.
Visi lapai su vandens ženklais. Kaip doleriai.
– Ar iš tiesų tokios svarbios priemonės? Juk akvarelė laikoma ypač lengva, vaikiška, neįpareigojančia technika. Sėdi ir lieji.
– Žinoma, gali ir ant laikraščio piešti, jei esi labai talentingas. O jei dundukas – nepadės ir „Steinway” firmos fortepijonas. Akvarelė įnoringa ir reikli kaip mergina.
Esu kalbėjęs su daugeliu puikių tapytojų, kurie atidžiai apžiūrėję mano darbus prisipažindavo, kad akvarelė – ne jiems.
Joje pernelyg daug techninių niuansų. Tai lyg grojimas smuiku – tikrai neverta mokytis, gaišti laiką, jeigu tau labiau patinka būgnai.
– O kada jūs imatės akvarelės? Jums akvarelė turbūt niekuomet nebuvo tik eskizas tapybai arba poilsis nuo rimtesnių darbų?
– Gink Dieve. Taip pasakyti būtų žiauru ir neteisinga.
Juk akvarelė reikalauja lošimo iš visko – ir fizinio, ir psichologinio. Labai tikiuosi, kad tai matyti ir mano darbuose.
Lieju akvarelę jau krūvą metų – galiu atsakingai pasakyti, kad išmanau šią techniką kaip geras muzikantas savo instrumentą. Juk šiandien gali susirasti tokio popieriaus, tokių dažų ir teptukų, apie kuriuos nė nesapnavai.
– Apie teptukus ir popierių kalbate kaip kiti vyrai apie žvejybos įrankius ar automobilių detales.
– Tai svarbu. Pavyzdžiui, „Vyno balsas” išlietas ant prancūziško popieriaus, kuris geria vandenį kaip koks sugertukas. O yra tokio popieriaus, kuriuo slysti lyg stiklu.
Spalvas, atspalvius irgi tenka rinktis ypač atidžiai. Nesumaišysi dažų kaip tapyboje.
Vien tušo yra šimtas rūšių. Ir dabar jo galima gauti, o anksčiau reikėdavo draugų prašyti, kad atvežtų gero – kiniško.
Teptukai – irgi atskiras pasaulis. Turiu ir tokį, kurį įmerkęs į vyno taurę ištrauki išsipūtusį kaip kempinė. O taurė – tuščia. Darbo „Kriaušė” fonas nutapytas kaip tik vynu. Tik jis labai ilgai džiūsta – apie savaitę.
Negaliu tiek laukti, man pradeda drebėti rankos ir mušti prakaitas. Todėl akvarelei džiovinti turiu net specialų ventiliatorių.
– Akvarelė reikalauja ne tik ypatingo tikslumo, bet ir kantrybės?
– Kai imiesi akvarelės, turi būti ramus. Ji nepakenčia nervingumo, psichopatijos.
Aš šiaip ramus žmogus, tiktai bendraudamas dažnai nesusivaldau. Bet taip jau yra.
Kadangi nesu politikas, leidžiu sau sakyti, ką galvoju.
Tačiau akvarelėje viskas matyti. Ir nuotaika, ir meistrystė, ir klaidos. Todėl jokio isteriško draskymosi čia negali būti.
– Ką darote, kai nepavyksta? Išmetate, suplėšote, sudeginate darbus?
– Akvarelę labai greitai galima „papjauti”. Bet išmesti sunku, nes tai tarsi koks pasidavimas. Vadinasi, susidirbai, nepajėgei visko padaryti kaip reikia, jei suplėšei darbą. Visada skausminga pripažinti, kad esi dundukas. Dažnai po keletą mėnesių stumdau darbą, kol randu išeitį.
– Kodėl parodą pavadinote „Vyno kalba”? Juk ne taip seniai kalbėjote, kad stengiatės nebežiūrėti į vyno pusę?
– Atrinkinėdamas akvareles parodai prisiminiau, kad turiu tris darbus, kurie pavadinti „Vyno balsas”. Beje, jie sukurti kiek anksčiau.
Juk su akvarelėmis žaidžiu visą laiką. Jų pilna dirbtuvėje – ant stalų, pakampėse.
Kaip ir vyno taurė netoliese, taip ir akvarelė. Stengiuosi, kad viskas būtų po ranka. Akvarelė įnoringa, ja, kaip ir vynu, nepapiktnaudžiausi.
– Gal todėl daugiausia akvarelių sukuriate Labanore? Vilniuje gerokai sunkiau susikaupti?
– Sunku pasakyti. Ir Labanore, ir Vilniuje teptukai guli panosėje. Tačiau niekada negaliu tiesiog prisėsti ir padaryti akvarelės pagal užsakymą. Nė už ką. Neišeitų. Užsikirsčiau.
Nesuprasi, kaip mintys ir idėjos atslenka į galvą.
Pavyzdžiui, šių metų mano akvarelėse labai daug akių. Gal apniko kokia manija? Juk girioje taip būna. Vaikštinėji, aplink nėra jokių žmonių. Ir staiga pajunti, kad tau į nugarą kažkas žiūri. Sustoji, dairaisi paklaikusiu žvilgsniu – nė gyvos dvasios. Atrodo, tave tuoj kas nors griebs už gerklės. Jauti psichologinį medžių spaudimą.
O gal tiesiog vaidenasi? Tada apsisuku ir maunu namo. Be jokios poezijos – kuo greičiau. Beje, akį velnioniškai sunku paišyti. Ji nervina, persekioja.
Kartais eidamas pro šalį net nusispjaunu per petį, kad nenužiūrėtų. (Juokiasi.)
Daugiausia keliaujanti sostinės galerija
„Lietuvos aidas” – bene daugiausia keliaujanti Vilniaus galerija. Per 18 gyvavimo metų ji kraustėsi net penkis kartus. Veiklą ji pradėjo Dailės akademijos pašonėje – Maironio gatvėje. Netrukus išsikėlė į Pylimo gatvę, tada persikraustė į Šv.Ignoto bažnyčios erdves, o po kelerių metų ilgesniam laikui įsikūrė Žemaitijos gatvėje.
Šį rudenį galerija vėl šventė įkurtuves naujose patalpose – Trakų gatvės 13-ajame name (įėjimas iš kiemo). Šviesi, bet kamerinė erdvė labiau primena butą, o ne sterilią galerijos salę. Čia pamatęs patikusį kūrinį labai nesunkiai gali įsivaizduoti, kaip jis atrodys ant svetainės ar miegamojo sienos.
„Penktoji erdvė Trakų gatvėje persmelkia jaukumu ir kamerinėmis nuotaikomis. Du nedideli ekspozicijų kambariai ir rūsys – darbų saugykla. Pro didžiulius langus ant netinkuoto mūro sienų krintanti natūrali šviesa apnuogina namų dvasios šešėlius slepiančias kerteles. Kiekvienam rodomam kūriniui ši aplinka – didelis išbandymas: juk savaiminė erdvės vienatvė (dažna modernizmo architektūros palydovė) yra tokia paveiki ir įtaigi”, – įžvalgomis dalijosi menotyrininkė R.Mikučionytė.