„Sukame galvą ne tik dėl fotografijos objekto, bet ir dėl apšvietimo pobūdžio (jei naudojame dirbtinę šviesą) ar dėl to, kuriuo paros metu apšvietimas geriausias (jei pasikliaujame natūralia šviesa).
Tada dar galime rinktis objektyvą, židinio nuotolį, diafragmą, išlaikymo trukmę, ISO ir taip toliau – jau nekalbant apie tai, kaip nuotrauka bus apdorojama vėliau ir kaip bus pateikiama žiūrovams“, - savo knygoje „Kūrybiška nespalvota fotografija“ rašo Haroldas Davisas.
Pasak autoriaus, sutrikimas, matant tiek daug meninio pasirinkimo galimybių, gali peraugti į kūrybinę negalią.
„Tai kartais vadinama horror vacui, arba tuštumos gyvenimo drobėje baime, kuri gali apimti bet kurį fotografą. Vienas iš sprendimų – sąmoningai apriboti savo meninės raiškos paletę, kad liktų mažiau pasirinkimo galimybių. Įprastas savanoriškas apribojimas, susijęs su fotografija, yra atsisakyti spalvų ir perteikti pasaulį nespalvotais vaizdais“, - patarimą duoda fotografas.
Jo teigimu, apsiriboti nespalvota fotografija – fotografijos istorijos padiktuota akivaizdi strategija. Didelę fotografijos istorijos dalį nespalvota fotografija buvo vienintelė pasirinkimo galimybė, ir visi buvo įpratę matyti tik tokias nuotraukas. Spalvota fotografija atsirado tik XX a. viduryje, ir žmonėms buvo sunku priimti spalvotus darbus kaip fotografijos kanono dalį.
Knygoje H.Davisas atskleidžia, kaip atsiradus skaitmeninei fotografijai, daug kas pasikeitė. Dabar nespalvotos nuotraukos daromos ne dėl to, kad fotografas naudoja tokias medžiagas: tai yra sąmoningas estetinis pasirinkimas.
„Be to, techniniu požiūriu beveik visada prasminga fotografuoti spalvotai ir palikti spalvas atliekant pirminį nuotraukos apdorojimą – net jei nuo pat pradžių planuojate galiausiai konvertuoti ją į nespalvotą“, - tikina autorius. Anot H.Daviso, nespalvota nuotrauka turi skatinti žiūrovų vaizduotę.
Lrytas.lt savo skaitytojams pateikia tris patarimus iš H.Daviso knygos „Kūrybiška nespalvota fotografija“, kurią išleido leidykla „Kitos knygos“. Knyga proklauso serijai „Fotoprofas 2011“.
Šviesa nespalvotoje fotografijoje
Jei reikėtų įvardyti vieną fotografijos aspektą, dėl kurio sutaria visi fotografai – tai būtų faktas, kad nuotraukų esmė yra užfiksuoti šviesą. Bet kurios nuotraukos sėkmė visiškai priklauso nuo objekto apšvietimo – nesvarbu, ar sukurto dirbtinai, ar natūralaus, kai šviesa „tiesiog buvo“ tinkama nuotraukai.
Svarbiausias šviesos fiksavimo meno ir technikos aspektas yra gebėjimas suvokti. Būtina išmokti iš anksto įsivaizduoti apšvietimo – ir palyginti nedidelių apšvietimo skirtumų – įtaką galutinei nuotraukai.
Apšvietimo įtaka nuotraukai priklauso nuo to, ar nuotrauka spalvota, ar ne. Spalvotą nuotrauką lemia daugiau kintamųjų. Tam tikrų ypatybių turinti šviesa gali nevienodai kristi ant įvairių objektų ir todėl atrodyti skirtingai, nelygu tai, kas fotografuojama. Du objektai, nuotraukoje esantys vienas šalia kito ir apšviesti ta pačia šviesa, gali atspindėti skirtingos temperatūros spalvą.
Tokios begalinės šviesos intensyvumo, spalvos temperatūros ir tonų gradacijos atitinka mūsų įprastą žvilgsnį į pasaulį ir suteikia gausią bei subtilią paletę niuansuotiems vaizdams kurti.
Nespalvotos fotografijos stiprybė glūdi kitur. Ir nespalvotoms nuotraukoms šviesa yra pagrindinis dalykas. Tačiau jos vaidmuo tikrai nėra toks subtilus.
Nespalvotai fotografijai tinka ryškios ribos, staigūs šviesos ir tamsos pokyčiai. Kai man į akis pakliūna objektas su tokiomis ryškiomis, abstrakčiomis ribomis – ypač, jei kompozicijai nėra gyvybiškai svarbi spalva – iš karto pagalvoju apie nespalvotą nuotrauką.
Nespalvoti portretai
„Charakteris lemia žmogaus likimą“, rašė graikų filosofas Heraklitas V a. pr. Kr.
O kaip geriau nustatyti žmogaus charakterį, jei ne stebint jo veido linijas?
Kaip minėjau anksčiau, kai nėra spalvų, nuotrauka susideda iš formų ir linijų. Todėl nespalvotose nuotraukose išryškėja linijos, o nespalvoti portretai charakterį atskleidžia geriau, negu tie, kuriuose struktūrą paslepia spalva.
Būtent todėl nespalvoti portretai ilgiau išlieka atmintyje ir juos prisimename kaip ryškius charakterio atspindžius. Spalvotose nuotraukose įžymybės ir kino žvaigždės dažnai atrodo labai žavios. Nespalvotos nuotraukos irgi gali kurti žavius vaizdus (prisiminkite kino žvaigždžių portretus iš XX a. penktojo dešimtmečio), bet nespalvoti portretai dažniau sako mums tiesą ir atskleidžia po paviršiumi slypintį nufotografuoto asmens charakterį.
Fotografuodamas portretą, siekiu atskleisti fotografuojamo žmogaus būdą. Kaip ir fotografuojant kraštovaizdį, pavykusi nuotrauka yra ta, kurioje fotografijos menas ir technika geriausiai atitinka tai, kas fotografuojama.
Kaip ir kraštovaizdžio ar kitų objektų nuotraukos, nespalvoti portretai gali būti kontrastingi arba perteikti mintį šviesiais ar tamsiais tonais arba vidutinio tamsumo tonų žaismu – visa tai yra formalūs dalykai.
Nesvarbu, koks objektas fotografuojamas, pasirinktas požiūris lemia emocinę reakciją į fotografiją. Jeigu tai portretas, sprendimas dėl pavaizdavimo būdo „nuspalvins“ žiūrovo reakciją į vaizduojamą žmogų.
Šviesaus tono portretai paprastai vaizduoja laimingus žmones maloniose situacijose. Tamsūs, tamsių tonų ar kontrastingi portretai vaizduoja įdomiai gyvenančius ar dramatiškų likimų žmones arba asmenis, atsidūrusius emociškai įtemptose situacijose.
Fotojuostos efektai
Kadangi skaitmeninio fotoaparato matrica fiksuoja spalvotą informaciją, skaitmeninės nespalvotos nuotraukos iš dalies yra kūrybinis anachronizmas ar net nostalgijos išraiška. Todėl nestebina, kad skaitmeniniai nespalvoti vaizdai dažnai kuriami prieš tai patyrinėjus juostiniais fotoaparatais darytus vaizdus. Kūrybiniai sprendimai kartais irgi pristatomi remiantis tradicinės fotografijos kontekstu.
Pavyzdžiui, ar jums patinka XX a. septintojo dešimtmečio vintažinės nuotraukos, darytos gatvėse ir kavinėse, naudojantis didelio jautrumo juosta? Tad kodėl gi nepabandžius imituoti šio ypatingo nuotraukų stiliaus skaitmeninėmis priemonėmis?
Dirbant Photoshop programa, tikrai įmanoma sąmoningai atkartoti beveik bet kurios rūšies senovinių juostelių retro stilių. Kai kuriuos juostelės imitacijos efektus sukurti lengva, kai kuriems reikia nemažai pastangų ir planingumo. Bet kuriuo atveju šioje knygoje būtų per platu aprašyti visus žingsnius, reikiamus atlikti kuriant šiuos efektus Photoshop programa.
Laimei, egzistuoja nemažai kitų gamintojų filtrų, suderinamų su „Photoshop“ programa , siūlančių gausybę gatavų fotojuostos efektų. Vienas iš geriausių yra „Silver Efex Pro“ įskiepis, kuriame, iš pradžių pasirinkę pagrindinę konvertavimo į nespalvotą nuotrauką strategiją, galėsite rinktis imitacijos efektą iš gausaus fotojuostos rūšių sąrašo.
Fotojuostos efektai sugrupuoti pagal jautrumą (ISO); galima rinktis bet kurį efektą, kuris, jūsų nuomone, geriausiai tinka jūsų nuotraukai.