53 metų S.Pepeliajevo spektakliuose šalia itin profesionalaus judesio teatro nemažai įvairiausios technikos. Kodėl tai būtina ir ar laidų gausybė scenoje pasiteisina? To „Lietuvos rytas” paklausė paties S.Pepeliajevo, kurio spektaklius galima pamatyti gruodžio 8 ir 9 dienomis sostinės „Menų spaustuvėje”.
S.Pepeliajevo spektakliai pristatyti daugybėje festivalių Rusijoje, įvairiose Europos šalyse, JAV, Izraelyje.
Už naujovišką kūrybą S.Pepeliajevas yra pelnęs ne vieną tarptautinį apdovanojimą.
S.Pepeliajevas Lietuvoje vieši ne pirmą kartą. Jis su vienu ar kitu savo spektakliu ne kartą dalyvavo festivalyje „Naujasis Baltijos šokis”, tarptautiniame teatro forume „Sirenos”.
„Kinetinis teatras niekada neapsiribojo vien choreografija, grynu šokiu, – „Lietuvos rytui” kalbėjo S.Pepeliajevas. – Man teatras – vizuali istorija, kurioje gali būti visko. Ir jei mums pagal sumanymą scenoje reikia vaizdo, jis ir atsiranda.
Tarkime, spektaklyje „Senė” rodome interaktyvų videofilmą. Bet ne todėl, kad mums patinka ši technologija. Jo reikia tam, kad atskleistume istoriją, sumanymą.
Juk rusų rašytojo Danijilo Charmso epocha – trečiasis dešimtmetis, komiksai, nebylusis kinas. Iš čia ir lindihopo šokis – ne šiaip sau sugalvojome atskiesti šiuolaikinio šokio estetiką. Žodžiu, nėra nė vieno atsitiktinio spektaklio komponento.”
– D.Charmsą dažnai suvokiame tarsi atsietą nuo jo epochos, abstrakčiai.
– Natūralu, nes jis, galima sakyti, buvo filosofas. Tačiau ir labai neprastas šokėjas, ir pagarsėjęs pižonas!
Be to, D.Charmsas tikrai lankėsi Peterburge vykusiuose lindihopo šokių vakarėliuose.
– Antrąjį Kinetinio teatro gastrolių spektaklį „Departure” sudaro šokis, interaktyvios technologijos, animacija. Apie ką jis?
– Šio spektaklio pagrindas – nelinijinė animacija. Kitaip tariant, norėjau sukurti spektaklį, kuriame pats atsidurčiau animaciniame filme. Buvo labai įdomu ieškoti ir technologinių, ir dramaturginių sprendimų.
Tiek „Senę”, tiek „Departure” kūriau labai ilgai ir niekaip nesustoju, vis ką nors pakeičiu, patobulinu. Gal todėl, kad pakliuvau į visiškai naują sferą, kuri pasaulio scenose neturi analogų.
Videomenininkai kuria instaliacijas, bet jos neturi jokio ryšio su teatru. O teatro spektakliuose videofilmų galimybės dažniausiai naudojamos kaip daugiau ar mažiau vykusi iliustracija.
O aš siekiu, kad visi spektaklio elementai veiktų, dėl to atsisakau įrašyto vaizdo, naudoju tik tą, kuris atsiranda čia pat, scenoje.
– Atrodo, kad jūsų spektakliai griauna tokias bent jau pas mus įsivyravusias šiuolaikinio šokio klišes kaip perdėtas rimtumas, neaiškumas, tamsumas ir nelinksmumas.
– Pasaulyje egzistuoja ne viena šiuolaikinio šokio tendencija. Yra ir grynai konceptualaus šokio. Kita vertus, tikrai nemažai emocingo, teatrališko šokio.
Man pačiam pavadinime „šiuolaikinio šokio teatras” žodis „teatras” yra svarbiausias. Suprantama, kad teatre pasakojamos istorijos.
Man svarbu, kad spektaklyje būtų prasmė, kurią žiūrovas galėtų įžvelgti. Ji neturi likti visiška paslaptis. Žinoma, ši prasmė nebus tokia konkreti kaip dramos spektaklyje.
– Kodėl jūsų spektakliuose tiek daug technikos, įvairių įrenginių?
– Nuo pat Kinetinio teatro įkūrimo siekėme kalbėti ne šiaip apie individą, o apie jo santykį su terpe, kurioje jis egzistuoja.
Toji terpė – ne tik kiti žmonės, bet ir visa ta geležis (mašinos, įvairiausi įrenginiai, kompiuteriai), kurios aplinkui yra tikrai daug! Ir mes su ja gyvename.
Štai stovi kavos aparatas. Kokia prasmė jį ignoruoti? Gal geriau sugalvoti, kaip jį panaudoti scenoje?
– O jei nutiktų taip, kad per jūsų spektaklį teatre dingtų elektra?
– Manau, būtų nekas... Kažkada yra taip nutikę. Spektaklis įvyko, bet man nepatiko. Tikrai nesiruošiu „grįžti į gamtą” ir kurti laužo, kad išsivirčiau kavos.