Paroda „Justinas Vienožinskis ir jo mokiniai“ - vienas iš
baigiamųjų jubiliejinės programos renginių, pranešė VDA.
„Eksponuojant (mokytojo ir mokinių - BNS) kūrinius greta,
rūpėjo ne atrasti „geležinę“ mokytojo ir mokinių tapybinę
priklausomybę, ne parodyti jų kūrinių stilistinę grandinę, bet
ieškoti tapybos supratimo, pasaulėjautos bendrumų,
vienožinskiškos pedagogikos suteiktų įgūdžių pėdsakų,
jauniesiems ieškant savojo tapybinio stiliaus“, - teigia parodos
kuratoriai.
Anot jų, į parodą atrinkti daugiausia XX amžiaus trečiojo
dešimtmečio pabaigos – ketvirtojo dešimtmečio pirmosios pusės
kūriniai.
Tapyti gamtą, ypač mistinius, ūkanotus peizažus, mėgęs
J.Vienožinskis kartojo, jog reikia „tapyti sielos peizažą“, „daikto
sielą“, ieškoti „psichologinės sintezės“, atskleisti „išgyvenimų
psichiką“, o į tapybą žiūrėjo kaip į spalvų ir kompozicijos
meną, teigiama pranešime.
„Mokinių kūryboje „išgyvenimų psichika“ įgavo platesnę
emocinę skalę – nuo Viktoro Vizgirdos tapytų peizažų
intuityvumo iki Antano Samuolio ekspresionistinės savistabos, nuo
Antano Gudaičio natiurmortų spalvinio sodrumo iki Černės
Percikovičiūtės portretų psichologizmo. J.Vienožinskio mokiniams
gamta taip pat buvo vienas gyvybingiausių emocinių šaltinių“, -
teigia kuratoriai.
J.Vienožinskis gimė 1886 metais Rokiškio valsčiuje,
Mataučiznoje, augo Dačiūnuose, kur vėliau buvo nutapyta didžioji
dailininko kūrybinio palikimo dalis - tėviškės ir jos apylinkių
peizažai, tėvų ir artimųjų portretai.
Jis lankė Obelių pradinę mokyklą, vėliau tęsė mokslus
Mintaujos (dabartinės Jelgavos) gimnazijoje, kur atsiskleidė
meniniai gabumai. 1902–1905 metais mokėsi Maskvoje, čia lankė
tapybos studiją. Vėliau studijavo Krokuvos dailės akademijoje,
kituose Europos meno centruose.
Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Lietuvoje, po
nepriklausomybės paskelbimo dirbo Rokiškio ir Zarasų gimnazijose.
1920 metų rudenį parengė projektą dėl piešimo kursų steigimo,
po dvejų metų jie buvo perorganizuoti į Kauno meno mokyklą, kurios
direktoriumi ir tapo J.Vienožinskis.