E.Mildažytės 400 puslapių knygoje „Pasimatymas su Lietuva” rasite ne tiktai žaismingų tekstų apie cepelinus, lazerių fiziką ar Grūto parką, bet ir šimtus įspūdingų nuotraukų, taip pat žinomo muzikologo Viktoro Gerulaičio sudarytą kompaktinę plokštelę.
„Galbūt čia nerasite itin naujų dalykų, bet kiekvienas rasite šį tą nauja – tai pažadu”, – tikino 45 metų E.Mildažytė, atsakiusi į „Lietuvos ryto” klausimus.
– Kartais pajuokaujama, kad pusė lietuvių jau yra parašę knygą, o kita pusė svajoja ją parašyti. Koks jausmas patekus į išleidusių savo knygą lygą?
– Keistas jausmas. Tačiau šiuo atveju neperžengiau žurnalistikos ribų. Knygai aš, kaip žurnalistė, surinkau medžiagą ir parašiau išplėstinį rašinį.
Tai nėra knyga, pagrįsta asmeniniais išgyvenimais ir jausmais. Tai nėra knyga, kurioje būtų matyti autoriaus viduriai ir juntamas jų kvapas. Nors tai ir būdinga tiek lietuvių grožinei, tiek dokumentinei literatūrai.
– Tačiau tam tikro asmeniškumo nevengėte. Skaitytojai tikrai pajus teigiamą jūsų požiūrį į Lietuvą. Vis dėlto kaip pati apibūdintumėte, apie kokią Lietuvą ši knyga?
– Apie tokią, kokią aš ją matau. Man lietuviai – didžiulį potencialą turinti tauta.
Nepaisant to, kad Lietuva vis būdavo nudrenuojama – intelektualai arba emigruodavo, arba patręšdavo Sibiro platybes, – mes išlikome. Ir tai yra stebuklas.
Tiesą sakant, visa mūsų istorija – savotiški stebuklų karoliai. Man atrodo, kad žmonės tai jaučia, bet ne visi gali tai išreikšti. Susiduriu ir su tokiais žmonėmis, kurie, nuvykę į užsienį, nori papasakoti, iš kur jie yra, bet lyg ir neranda tinkamų žodžių. Pamaniau, kad būtų visai neblogai jiems parašyti savotišką atmintinę. (Juokiasi.)
Aš iš tikrųjų labai myliu Lietuvą. Viskas man čia patinka. Aš niekada nesiruošiau ir nesiruošiu emigruoti.
Gal man ir nepatinka kai kurie valdžios sprendimai, mokesčiai, socialinė struktūra, bet tai nėra priežastis keikti Lietuvą.
– Esate prasitarusi, kad sutikusi imtis šios knygos staiga suvokėte, jog tai yra bandymas aprėpti neaprėpiama. Kaip jūs dorojotės tiek su šiuo jausmu, tiek su milžiniška medžiaga?
– Tam tikrą pagrindą jau buvau pasiklojusi – šia tema ir anksčiau esu skaičiusi paskaitų, rengusi televizijos laidų, todėl nemažai medžiagos jau turėjau surinkusi ir ji buvo daugmaž sugromuliuota.
Be to, nuolat jaučiau tvirtą profesoriaus Alfredo Bumblausko petį. Aš jį net vadinu savo mokytoju, nors mūsų santykiai jau tapo bičiuliški.
Jis padėjo patarimais, paskatinimu, sudrausminimu.
Iš pradžių susirašiau bene šešiasdešimt temų, kurias knygoje reikėtų paliesti. Ilgainiui dėl įvairių priežasčių jų smarkiai sumažėjo.
Lietuvai svarbių asmenybių taip pat buvo galybė, bet ir jų sumažėjo. Tarkim, neapsisprendžiau, ar į asmenybių sąrašą įtraukti Vytautą Didįjį.
A.Bumblauskas patarė jo atsisakyti, nes, anot jo, Vytautas Didysis buvo regiono lyderis.
Kai mano rašinius perskaitė įvairių sričių specialistai, nubyrėjo dar daugybė dalykų. Man gaila, kad pritrūkome puslapių žinomam gitarų meistrui Tony Žemaičiui, kurio pagamintomis gitaromis grojo išties garsūs muzikantai – nuo Keitho Richardso iki Erico Claptono.
Neaprašiau ir savo mylimųjų Kėdainių, kurie unikalūs mūriniu senamiesčiu, jau nekalbant apie Radvilų paveldą. Tai žavus miestas, kuriam prikergtas kažkoks agurkinis įvaizdis. Bet puikiausiai supratau, kad visko į vieną knygą nesudėsi.
– Ta pati leidykla anksčiau yra išleidusi tokią Dietricho Schwanitzo knygą „Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus”. Ar teisinga būtų jūsų knygą pavadinti „Ką turėtų žinoti kiekvienas išsilavinęs lietuvis apie savo tėvynę”?
– Manau, kad išsilavinęs lietuvis žino gerokai daugiau, nei galima rasti šioje knygoje.
Siekiau, kad knyga būtų įdomi, kad ji keltų nacionalinio pasididžiavimo jausmą, kad žmogus ją, išverstą į anglų kalbą, drąsiai galėtų dovanoti užsieniečiui. Labai norėčiau, kad ją perskaityti turėtų galimybę moksleiviai.
– Ar knyga bus išversta į anglų kalbą?
– Taip. Ją jau verčia eseistas Andrius Užkalnis. Todėl, manyčiau, ir angliškai ji turėtų skambėti visai smagiai.
– Knygoje, išskyrus puikias nuotraukas, bene labiausiai žavi tokios detalės kaip Juozo Baltušio žodžiai, kad „nuo skilandžio nepaprastai gražiai raugėjasi”. Kaip jums pavyko surankioti tokias detales?
– Aš nerankiojau. Man įstringa dalykai, kurie yra gražūs. Aš labai gerai atsimenu tai, kas man kada nors yra patikę.
O jei man kas nors nedaro įspūdžio, tai bruk nebrukęs į galvą, bet aš vis tiek pamiršiu. (Juokiasi.)
– Kiekviena knyga yra savotiškas mito kūrimas. Jūsų – turbūt ne išimtis. Atsiras žmonių, kurie sakys, kad joje nėra to, jog pirmaujame pagal savižudybių skaičių ar rengiame naminukės čempionatus.
– Pradinis knygos pavadinimas buvo „Lietuvos CV”. Ar kas nors savo gyvenimo aprašyme rašo, kad išgeria kiekvieną dieną? Ne.
Kodėl aš turėčiau rašyti? Mes apskritai per daug užsiimame saviplaka.
– Ar dėl tos pačios priežasties į knygą netilpo ir sovietmetis?
– Ne. Tiesiog leidykla turi planų sovietmečio Lietuvai skirti atskirą knygą.
Todėl sutarėme, kad apie sovietmetį rašysiu kuo mažiau.
– Parašiusi šią knygą greičiausiai geriau supratote, kas vis dėlto jums yra Lietuva?
– Man Lietuva – vertinga geografinė nuoroda, be kurios gyventi aš negaliu.
Tai istoriškai, emociškai ir kultūriškai priimtiniausia erdvė visame Žemės rutulyje. Niekur kitur taip gerai nesijausčiau.
Penketuke – kultūros, sporto ir politikos atstovai
E.Mildažytės knygos „Pasimatymas su Lietuva” pabaigoje pateiktas ir svarbiausių lietuvių penketukas.
M.K.Čiurlionis – tai du genijai viename: gyvenęs vos 36 metus, M.K.Čiurlionis taip sugebėjo sulydyti muziką ir dailę, kad muzika tapo regima, o tapyba – girdima.
V.Landsbergis – vienų koneveikiamas, kitų dievinamas, jis lieka ryškiausia naujųjų laikų Lietuvos politinė figūra, lygintina su V.Havelu ir L.Walęsa. Kad ir ką sakytume, nepriklausomybės architektas.
J.Mekas – „filmininkas”, kurio manierą iki šiol matome MTV. Jis bičiuliavosi su A.Warholu, J.Lennonu, Y.Ono, J.Mačiūnu. Prisidėjo prie „Fluxus” gimimo – unikalaus meno reiškinio, kurį pasauliui davė lietuviai.
A.Sabonis – geriausias visų laikų Lietuvos krepšininkas – legenda tėvynėje, Europoje ir už Atlanto. Krepšinio dievaitis, jo gerbėjai kopijuoja viską – elgesį, frazes, judesius.
V.Urmana aukščiausiose muzikos pasaulio sferose garbinama epitetais „prima donna assoluta”, „Urmana imperiale”. Šiandien ji – viena iš nedaugelio solisčių, galinčių sau leisti pasakyti „ne” net „La Scala” teatrui.