Spektaklio pavadinimas kiek klaidinantis – keliantis asociaciją su vyresniajai kartai puikiai pažįstamu romanu. Tačiau premjerinį vaidinimą kūrėjai statė pagal šio, pastaraisiais metais Lietuvos teatrų scenose itin dažnai interpretuojamo dramaturgo, pjesės „Vasa Železnova“ pirmąją redakciją.
Išaugęs mūsų teatralų dėmesys rusų dramaturgo kūrybai – kiek stebina. Ir savaime kelia klausimą: kas gi šiandienos teatrą skatina grįžti prie Gorkio realizmo? Kuo Gorkis, buvusių sovietinių šalių scenose statytas begalę kartų (dažniausiai – pagal „iš viršaus nuleistą „socrealizmo šabloną), patraukė skirtingų kartų ir mokyklų kūrėjus Koršunovą, Giniotį, Vaitkų ir Glušajevą?
Iš visų minėtų kūrėjų, įskaitant dar ir „Auksinės kaukės“ festivalyje matytą maskvietišką Levo Erenburgo režisuotą „Vasą Železnovą“, naująjį Gorkio aktualumą skaudžiai ir autentiškai perteikė tik O. Koršunovas, kuriam daugiau nei amžiaus senumo medžiaga tapo pretekstu kalbėti apie savo meninę, visuomeninę ir, svarbiausia, asmeninę tragediją.
O spektaklis „Motina (Vasa Železnova)“ asmenine ar visuomenine K.Glušajevo drama netapo. Aišku, gretinti Koršunovą ir Glušajevą – nesąžininga pastarojo atžvilgiu. Kita vertus, juk iš jaunojo teatro tikimės nebūtinai techniškai nepriekaištingo ir meistriškai atlikto, bet maištingo, atviro, ieškančio teatro.
K. Glušajevas – uolus savo mokytojo R. Tumino studentas. Netgi pernelyg uolus. Sodri spektaklio atmosfera, vis besikeičiantis veiksmo tempas ir ritmas, subtili ironija, kiek egzaltuota vaidyba, kulminuojanti staigiais emocijų protrūkiais, retkarčiais tikslingai prasiveržiantis iliustratyvumas, grupelėmis sliūkinantys personažai... Tai, prie ko esame pripratę žiūrėdami daugelį Tumino spektaklių, matome ir Glušajevo „Motinoje“. Sakytum, trūksta tik lagaminų
Glušajevo sukurto spektaklio fragmentiškumą visų pirma lemia Gorkio dramos struktūra. Ne veltui dramaturgas greta pjesės pavadinimo paliko prierašą – „Motina. Scenos“. Lyg iš pavienių šukių sudėliotoje pjesėje pasakojama Železnovų – turtingos rusų provincijos šeimos – ir jai vadovaujančios motinos Vasos drama. Vyras miršta, palikuonys – nevykę, įmonės likimas kabo ant plono siūlo, o šeimos – ant dar plonesnio plaukelio...
Dramos fabuloje – daug spragų, o režisierius Glušajevas, galima sakyti, nei aktoriams, nei publikai beveik nepadeda suvokti daugelį spektaklio niuansų, peripetijų ir metamorfozių. Ir pajusti spektaklio visumą. O kol kas, cituojant pačios Vasos tekstą, „atsakymo – nėra, sprendimo – nėra!“
Aktoriai, net neabejoju, bėgant laikui dar geriau pajus apie ką ir kam vaidina. O žiūrovui režisierius galėtų padėti. Kad nekiltų klausimų, kodėl Gintarės Latvėnaitės vaidinama Liudmila pirmame veiksme primena kekšę, geidulingai gundančia Dariaus Gumausko kuriamą Prochoro personažą, o antrame veiksme – virsta tikra vienuole. Ir kad nereikėtų žodžiais aiškinti, kad scenos gilumoje klaidžiojanti tarnaitė Lipa – pasikorė, o dėdė Prochoras – mirė.
Tai padaryti galėtų padėti vizualiniai sprendimai, bet režisieriaus Glušajevo ir scenovaizdžio bei kostiumų dailininko Marijaus Jacovskio bendru sprendimu vaizdinė dramaturgija iš spektaklio apskritai eliminuojama.
Režisūriniai sprendimai – „lokalūs“, sprendžiantys tik konkrečią sceną. K. Glušajevas, panašu, sau nė nekelia kokių nors bendresnio pobūdžio režisūrinių uždavinių. Sceniniai ženklai nenugali savo įgimto medžiagiškumo – vanduo ir lieka vandeniu, plunksnos tereiškia tai, kad Prochoras Železnovas augina karvelius, pienas, vanduo ar degtinė reiškia tik tiek, kad kuris nors iš veikėjų nori gerti.
Scenoje vyrauja iliustracija – scenografija, kompozitoriaus Fausto Latėno muzika, kostiumai čia lieka tik dekoracija.
Režisierius, regis, nesistengia įveikti chrestomatinį požiūrį į Gorkio dramaturgiją ir stato jį tokį, kokį perskaitė. Reiklesniam žiūrovui gali ir pritrūkti paties K. Glušajevo – jo kaip kūrėjo ir įdomios asmenybės požiūrio ir konkretesnės pozicijos.
Nepaisant visų trūkumų, kurių išvengti jaunam kūrėjui vargu ar įmanoma, spektaklis turi nemažų perspektyvų. Šviesią „Motinos (Vasos Železnovos)“ ateitį turėtų garantuoti įstabi Eglės Gabrėnaitės vaidyba, puikūs D. Gumausko, G. Latvėnaitės aktoriniai darbai, itin subtilų ir organišką vaidmenį sukūręs Leonardas Pobedonoscevas ir kiti aktoriai.
Manyčiau, kad būtent darbas su aktoriumi ir yra stipriausioji režisieriaus K. Glušajevo profesinė savybė. O tai, kaip rodo šiandienos Lietuvos teatro praktika, - be galo svarbus ir saugotinas dalykas.
Pabaigai – dar vienas klausimas, apie kurį teko ne kartą pagalvoti: kodėl stebint R. Tumino mokinių spektaklius neapleidžia mintis, jog stebi kiek pavargusio penkiasdešimtmečio žmogaus darbą? Klausimas, į kurį, manau, pirmiausiai turėtų atsakyti jaunieji kūrėjai. Atsakyti patys sau.