Muziejaus filialo M.Žilinsko dailės galerijos devyniose salėse pristatomi per muziejaus gyvavimo istoriją surinkti vertingiausi eksponatai, pateikti chronologiška tvarka, atspindintys kiekvieną dešimtmetį.
Muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis parodą lygino su povandeniniu laivu, kuris esant palankiems vėjams iškyla į paviršių ir atskleidžia savo saugomus turtus.
Ekskursijai – trys paros
„Mūsų dažnai klausia, kaip eksponatai atsiranda muziejuje ir ką savo darbe veikia muziejininkai”, – pristatydama parodą sakė viena jos kuratorių muziejaus direktoriaus pavaduotoja Daina Kamarauskienė.
Mėgindami tai atskleisti, prie kiekvieno iš 1 tūkstančio 500 eksponatų, sugrupuotų į 63 kolekcijas, muziejininkai pateikia išsamią jų atsiradimo ar atradimo istorija.
Skaitant aprašus atsiveria ne tik muziejaus, bet ir sudėtinga ne vieną lūžį patyrusios šalies politinio, socialinio, kultūrinio gyvenimo, net mados istorija.
„Norėdami nuodugniai susipažinti su ekspozicija, lankytojai turėtų atsinešti arbatos, sumuštinių ir galerijoje praleisti tris paras”, – juokavo D.Kamarauskienė.
Suintriguos „Liūtas”
Trumpai apžvelgti ekspoziciją tikrai sudėtinga. Tačiau galima išskirti bent kelių unikalių vertybių istorijas.
Suintriguoti turėtų seniausia Lietuvoje 1937 metais Tauragės rajone, Žygaičiuose, rasta XIV amžiaus skulptūra, pavadinta Žygaičių „Liūtu”.
Muziejininkai spėja, kad ją galėjo atvežti kryžiuočiai. Liūtas vaizduojamas su karūna ir kryžiumi, paminantis žaltį. Tai greičiausiai simbolizuoja pagonybės ir krikščionybės kovą.
„Lankytojai turėtų nenustebti, greta skulptūros pamatę ir makabrišką tapybos darbą. Gali būti, kad „Liūtas” kažkada buvo kapo paminklas”, – intrigavo kitas parodos kuratorius O.Daugelis.
Rodo pomirtines kaukes
Ši jo pastaba – neatsitiktinė. Kai kuriuos parodos lankytojus gali sukrėsti kitoje salėje pristatomos skulptoriaus Petro Rimšos sukurtos pomirtinės kaukės. Visa kolekcija rodoma pirmą kartą.
Menininkas sugebėjo iš gipso išlieti Anapilin išėjusių Petro Vileišio, Juozo Tumo-Vaižganto ir kitų iškilių Lietuvos asmenybių veidus.
Įdomu pamatyti ir unikalų karstinį vieno Lietuvos bajoro portretą.
„Šiuose eksponatuose atsispindi menininkų santykis su amžinybe.
Muziejus taip pat yra žmogaus bandymas išlikti nemariam”, – įsitikinęs O.Daugelis.
Madoną rado Kaune
Galerijoje pristatomos ir trys seniausios Lietuvoje gotikinės Madonos. Viena jų – Veliuonos Madona – sovietmečiu buvo slėpta ir dingo.
1964 metais ją darbininkai atsitiktinai rado užmūrytą buvusio „Santakos” kino teatro rūsio sienoje. Tokių istorijų – begalės.
„Ekspozicija – tai ir muziejininkų sėkmės istorija. Ji atskleidžia, kad net sudėtingiausiais metais sugebėta išsaugoti didelę dalį vertybių”, – įsitikinę parodos rengėjai.
Skyrė atskirą salę
2011-uosius UNESCO yra paskelbusi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metais, minimos ir dailininko bei kompozitoriaus 100-osios mirties metinės. Todėl parodoje išskirtinis dėmesys skirtas šiam menininkui.
Atskiroje raudonoje salėje galima pamatyti iki šiol retai rodytą paskutinį, prieš mirtį menininko kurtą darbą „Laivai”.
Greta pristatomos ir M.K.Čiurlionio fotografijos. Jų albumas iki šiol priklausė kūrėjo palikuonims. Prieš dvi savaites muziejus sugebėjo 40 fotografijų kolekciją įsigyti. Nuo šiol šis palikimas – Lietuvos nuosavybė.