Vilniaus šiuolaikinio meno centre surengtoje parodoje „Pokyčių karta” kiekvienas gali surasti savąją Indiją. Čia yra ir sariais pasipuošusių gražuolių, ir dokumentinių žiauraus skurdo, nuostabios gamtos vaizdų, ir indiškojo dvasingumo.
„Man norėjosi parodyti, kaip Indijos jaunimas bando atsikratyti dar nuo kolonializmo laikų išlikusių egzotiškosios Indijos klišių. Be to, dabar būtent šios šalies menininkų darbais ypač domimasi ir Vakarų meno scenoje”, – sakė žinoma lenkų kuratorė Magda Kardasz.
Nelengvos kūrėjų paieškos
Kaip prisipažino M.Kardasz, surinkti jaunosios Indijos menininkų kartos darbus – nelengvas uždavinys.
Žinoma, pastaraisiais metais Indijoje pagausėjo galerijų, kurios ne tiktai sukūrė gyvybingą vietinę meno rinką, bet ir tapo svarbiais žaidėjais tarptautinėje scenoje.
Tačiau kiekviena galerija vadovaujasi savo komerciniais interesais ir nenoriai dalijasi informacija apie menininkus.
Todėl surasti įdomių kūrėjų tokioje didžiulėje ir savitoje šalyje nėra taip paprasta kaip, tarkime, Olandijoje arba Didžiojoje Britanijoje.
Geriausias atlygis už vargą kuratorei buvo panorusių dalyvauti parodoje menininkų entuziazmas. Mat nors dabar indų menas ypač populiarus visame pasaulyje, jis dažniausiai pristatomas didžiulėmis grupinėmis parodomis. Tuo tarpu menininkams ypač norisi parodyti savo kūrybą personalinėse ekspozicijose.
Tačiau kuratorės sumanymas pristatyti kūrybą kartos, užaugusios audringų ekonominių ir technologinių pokyčių metais, sudomino indus. Daugelis autorių specialiai šiai parodai sukūrė naujus darbus.
Žemėlapiai iš atminties
Nemažai parodos kūrinių – tarsi eksperimentai ar tyrimai, vykdomi kartu su kitais žmonėmis.
Vienas jų – Shilpos Guptos „100 ranka pieštų Indijos žemėlapių”. Žemėlapius iš atminties piešė ir emigrantai, ir tėvynėje gyvenantys žmonės. Visi jie – labai skirtingi. Kai kam Indija vis dar tokia, kokia buvo iki Pakistano ir Bangladešo nepriklausomybės paskelbimo.
Indija besidomintis parodos autorius lenkas Janekas Simonas iš Krokuvos į savo darbo lauką įtraukia kiekvieną žiūrovą.
„Ar toli yra Indija?” – klausia jis, priversdamas susimąstyti, kaip atrodytų Indijoje panašaus amžiaus Lietuvos menininkų komanda.
Žinoma, ji dvelktų visai kitos indoeuropiečių atšakos tradicijų aromatais. Tačiau temos tikrai būtų panašios. Istorija, tradicijų kaita, žole apaugančios apleistos gamyklos, šaltibarščiai su cepelinais ar tautiniai rūbai.
Kažin ar atsirastų lietuvių, kurie Lietuvos žemėlapį nupieštų nuo jūros iki jūros?
Kuriančių žmonių rožinis
– Ką pavadintumėte pačiu įdomiausiu dalyku, kuris nutiko rengiant parodą? – paklausiau į Vilniaus parodą atvykusios M.Kardasz.
– Šios parodos rengimo procesas virto tikru detektyviniu tyrimu. Nieko panašaus iki šiol nesu patyrusi, nors jau surengiau nemažai parodų.
Ėjau nuo žmogaus prie žmogaus, nuo darbo prie darbo pasikliaudama asmeniniais ryšiais ir rekomendacijomis. Dažnai gerai net neįsivaizduodavau, ką pamatysiu nuvažiavusi į menininko dirbtuvę. Ir tą dirbtuvę ne visada būdavo lengva surasti.
– Ar galėtumėte išskirti įspūdingiausius šios kolekcijos darbus?
– Negalėčiau. Kai parodą pristatėme Varšuvoje, visiems didžiulį įspūdį darė šešių valandų trukmės Yogo Rajo Chitrakaro performansas su persirenginėjimu ant galerijos „Zachęta” laiptų. Vilniuje rodomas jo vaizdo įrašas.
Šio menininko darbuose gausu nuorodų į kolonijinę Indijos istoriją, taip pat į jo šeimos istoriją. Pavyzdžiui, jo senelis Didžiojoje Britanijoje mokėsi piešimo ir braižybos.
– Ar stengėtės parinkti kuo įvairesnius darbus?
Šalia milžiniško dydžio kūrinių – siuvinėtos miniatiūros, vieni autoriai šiurpina ar juokina žiūrovus, o kiti – siūlo prigulti.
– Norėjau parodyti ir kūrybos technikos įvairovę – nuo videoklipų, animacijos ar komiksų iki rankdarbių, piešinių bei instaliacijų.
Beje, milžiniškame rožinyje (indiškai – „mala”), kurio didžiuliai keraminiai karoliai suverti ant kanapinės virvės, galima išgirsti keistus šnabždesius, kuriais vyrai ir moterys išsako savo norus.
Tarp jų – ir žinomos lietuvių menininkės Eglės Rakauskaitės norai.
Tačiau svarbiausias atrankos kriterijus buvo kūrinių aktualumas ir meninė įtaiga. Kai kurie darbai gerokai peržengia parodų salės ribas. Pavyzdžiui, Sharmilos Samant sukurtos nešiojamosios kėdės-stalai lūšnynuose gyvenantiems moksleiviams.
Neįprasta paroda atkeliavo iš Lenkijos
Iš 37 parodoje pristatomų menininkų dauguma gyvena ir kuria Indijoje. Tačiau nemažai yra ir pasaulio piliečių, baigusių mokslus prestižinėse Didžiosios Britanijos ar JAV meno mokyklose, gyvenančių ir kuriančių jau ne gimtinėje, o Europos ar Amerikos šalyse.
Tarp parodos autorių yra ir du lenkų menininkai, bendradarbiaujantys su indais ir tiesiog besidomintys šios šalies istorija bei kultūra. Mat ši indiška kolekcija pirmiausia buvo parengta eksponuoti Varšuvos nacionalinėje meno galerijoje „Zachęta”, o iš ten jau atkeliavo ir į Vilnių.