Dinamiškas spektaklis truko keturias valandas ir pasakojo pirmųjų nepriklausomos Lietuvos emigrantų į Londoną likimus.
Kas atsitinka su žmonėmis per dvylika metų?
Kas tas vyras neįgaliojo vežimėlyje su mažyte Lietuvos trispalve? Kažkuriuo spektaklio įžangos momentu, kai jis stabteli scenos priekyje, pavargusiom akim žiūrėdamas į salę, vėliavėlė dengia jo veidą ir atrodo kaip kaukė.
O Londono žmonės už jo nugaros klega bare.
Svaigi spektaklio atmosfera
Pjesėje, kaip sakė dramaturgas M.Ivaškevičius, Londono lietuvių gyvenimas „suintensyvintas, sudramatintas“. Kai perskaitai šimtą „Išvarymo“ puslapių, atrodo, pažvelgi į gilią ir žiauriai padarytą žaizdą, su kuria žmonės neįtikėtinu būdu išmoko gyventi.
Bet per „Išvarymo“ vaidinimą liūdėti neteks. O.Koršunovo spektaklis juk vyksta scenografo Gintaro Makarevičiaus sukonstruotame bare su spalvinga, trisdešimties aktorių vaidinama Londono visuomene.
Trys dešimtys skirtingų personažų, kurių kiekvienas gauna jei ne po epizodą, tai bent po akimirką individualaus veiksmo! Keturias valandas trunka vaidybos džiaugsmo šventė.
Scenos dešinėje – mažytė orkestro duobė grupės „Happyendless“ muzikantams. Spektaklio atmosferos svaigumas priklauso ir nuo jų grojamos muzikos, ir nuo aktorių dainavimo, nuo jų bendravimo su muzikantais ir su žiūrovais.
„Išvaryme“ O.Koršunovas tarsi tęsia spektaklio „Dugne“ interaktyvumą, tik čia publikai siūloma ne degtinė ir pasibučiavimas išgėrus „už žmogų“, o vienodas reagavimas į bendrus prisiminimus sukeliančią muziką. Juk visiems kažką sako ir „Balnokim, broliai, žirgus“, ir „Satisfaction“, ir „We Are the Champions“. Yra ir „Happyendless“ lyderio Sauliaus Prūsaičio dainų, sukurtų „Išvarymui“ – buvusio emigranto patirties eskizų.
Du aktoriai vienam vaidmeniui
Ar dar kuris nors Lietuvos teatro aktorius turėjo tokį krūvį, koks tenka pagrindinį herojų Beną vaidinančiam Ainiui Storpirščiui? Dramaturgija: Benas visą laiką scenoje, epizodų be jo – kelios minutės. Režisūra: keturios valandos aktorystės, dainavimo, akrobatikos.
Svarbu ne krūvis, o turinys. Ainis yra aktorius, su kuriuo įdomu visą laiką. Turbūt tai ir yra charizma. Jis gali būti visiškai ramus, aplink jį temperamentingai veiks partneriai, ir vis tiek žiūrovas seks Ainio personažo gyvenimą. „Išvaryme“ tokių scenų apstu.
Benas per keturias „Išvarymo“ valandas nugyvena dvylika emigracijos ir tapatybės ieškojimo metų. Keičiasi ne kostiumai, o Beno savigarbos, vidinės ramybės laipsnis. Tik visko, kas pasiekta, trapumas nekinta.
O žmogus neįgaliojo vežimėlyje – tai Benas po n metų, ir jį vaidina Vytautas Anužis. Jis visą laiką šalia, jis klauso A.Storpirščio vaidinamų istorijų – savo praėjusio gyvenimo – lyg vis dar dalyvaudamas, bet jau ir matydamas visas tas drastiškas scenas iš šalies. Jam visa tai brangu, dar skausminga, bet jis jau gali šypsotis. Kaip išminčius.
Spindesys su visu purvu
Aplink Beną reiškiasi galybė ryškių personažų, tarsi kokių Saulės palydovų, kurie pretenduoja apakinti savo spindesiu. Monikos Vaičiulytės Eglė – viena tokių. Dramaturgo sumanyta, kad jos likimas, vis persikertantis su Beno likimu, būtų kitos krypties, nei jo: jis pradeda nuo padugnių ir kyla, ji – krenta.
M.Vaičiulytė, pažinta ir įvertinta Klaipėdos dramos teatro spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (Jono Vaitkaus režisuota Gintaro Grajausko pjesė), „Išvaryme“ iš tiesų spindi. Ir vaidina taip, tarsi Eglė būtų svarbiausias jos gyvenimo vaidmuo.
Mariaus Repšio vaidinamas Vandalas – „Išvarymo“ atrakcionas. Plastiškas, organiškas, lengvai atpažįstamas mušeikos keikūno tipas. Vandalo su Benu improvizacijos net gresia virsti spektakliu spektaklyje. Gal būtent jos ištempia „Išvarymą“ iki keturių valandų?
Publikai, kuri ketina krūpčioti nuo keiksmažodžių scenoje: žmonės, o kaip mes kalbamės gatvėje? Nepamirškime, kad teatras – veidrodis, kaip sakė vienas klasikas. Verčiau kiekvienas sau pasvarstykime, ką simbolizuoja žmogus neįgaliojo vežimėlyje su miniatiūrine trispalve.
Bendras Kalėdų laikas
Kai jaunas Benas išnyra iš konteinerio, kur nakvojo ir džiaugiasi ramybe – nes Kalėdų naktis – suvoki, kad netgi laikas „Išvarymo“ premjerai parinktas itin tinkamai.
Jie ten, scenoje, ieško saugios vietos vieninteliam savo gyvenimui skleistis. Kartais toji vieta būna konteineris, vagonėlis arba naktimis ištuštėjantis „Funeral“ – laidojimo biuras. Kartais – prabangus butas šeimininko, kurio šuo gyvena geriau, nei emigravęs žmogus. Arba Temzė.
Mes, čia, savo šalies teatro salėje, žiūrėdami premjerą prieš pačias Kalėdas, vis dar karštligiškai skaičiuojame, kam nespėjome nupirkti dovanų, su kuo netrukus susėsime prie Kūčių stalo, o kas liko svetimos šalies kampe, bare, konteineryje. Arba ten, iš kur negrįžtama.