Naujoji tvora, nupinta iš žiogrių, stovi Lankytojų centro vidiniame kieme prieš tvenkinuką. Tai – labiausiai Lietuvoje paplitusi tvora. Kadaise ji buvo laikoma labai brangia tvora, mat jai reikalingi stulpai, skersinės laibos kartys, daug žiograrikių. Bet tai – labai patvari tvora. Senovėje sakydavo, kad per žiogrį neperlipa žmogus, neperšoka gyvulys, net šuo ar katinas.
Už tvenkinuko jau senokai stovi statinės tvoros fragmentas. Tai – „naujovė“. Statinės tvoros Lietuvoje pradėtos tverti tik XX a. ir buvo vadinamos štakietais. Lentinės tvoros (kai lenta prie lentos) buvo vadinamos zomačiais. Ir nesistebėkit, kad prie čia aprašomų lankytojų centro tvorų nerasit vartelių. Tvorų tvėrimo pradžioje ties takais ir takeliais per tvoras būdavo įrengiamos lipynės: iš abiejų tvoros pusių padėdavo plokščią akmenį ar kaladę pasilypėjimui. O jau aukščiau ant įkaltų kuolų pertiesdavo lentos nuopjovą. Vartai būdavo tik vienoje tvoros vietoje – įvažiavimui į kiemą. Varteliai patogiose tvoros vietose, kaip prabangos dalykas, atsirado vėliau.
Žemaitija labiausiai pasižymėjo tvorų įvairove. Čia buvo galima aptikti pintinių, statinių, gulstinių (vien iš karčių), pusgulstinių, skeltinių karčių tvorų. Kartys prie stulpelių būdavo tvirtinamos be vinių. Jas pririšdavo karnomis, vytelėmis arba spygliuočių šaknimis. Žemaičiai net iš akmenų tvoras tvėrė, tik ne taip, kaip madinga tverti dabar. Senovėje jas tiesiog sukraudavo iš akmenų ir vadindavo uolomis.
Su tvoromis susiję ir Kūčių nakties burtai. Jei nėščia moteris nori susilaukti berniuko, ant tvoros kuolo turi pamauti puodą, tik šiukštu, kad šis neturėtų jokio įtrūkimo. Po Kūčių vakarienės, burdamos savo ateitį, merginos apglėbdavo tvoros statinius ar žiogrius ir skaičiuodavo, ar porinis jų skaičius. Jei porinis – ateinančiais metais sutiks savo porą, jei ne – dar vienos pabus. Arba, būdavo, suduos pagaliu per tvorą, ir klauso: iš kur pasigirs šunų lojimas – iš ten reikia laukti piršlių.
Taigi, jei Kūčių naktį neturėsite tvoros burtams, ateikite į Tytuvėnų regioninio parko lankytojų centrą. Jei neišsibursit sau poros su statinių tvora, pamėginkit su žiogriais. Kuri nors vistiek pritiks.
***
Nijolė Saimininkienė yra Tytuvėnų regioninio parko kultūrologė