„Nelakstau po parduotuves ieškodama materialių dovanų Kalėdoms. Išsiunčiu pasveikinimus, ką nors padarau pati. Puiki dovana – jei kas tau padeda ar pabūna kartu. Juk svarbiausia Kalėdų žinia – tu jau ne vienas”, – sakė 58 metų menininkė K.Jaroševaitė.
Kas dvejus metus Kalėdų išvakarėse Nacionalinės premijos laureatė K.Jaroševaitė surengia naujausių savo darbų parodą „Lietuvos aido” galerijoje. Šį kartą čia rodoma jos kompozicija „104 psalmė”.
Jos manymu, „Psalmės” – tai žmogaus pašnekesys su Dievu, puikiai tinkantis advento ir Kalėdų laikui.
– Kodėl savo darbams pasirinkote būtent 104-ąją psalmę? Manote, kad žmonės pernelyg dažnai užmiršta padėkoti Dievui už jo dovanas? – paklausiau skulptorės, kuri šias Kalėdas planuoja sutikti Romoje.
– Tai šlovinimo psalmė, parodanti žmogaus susižavėjimą tobulu Dievo darbu.
Juk mūsų pasaulis labai įdomiai sukurtas. Jei pradedi gilintis į jo esmę, visi tavo vargai ir rūpesčiai atrodo juokingai menki. Supranti, kad viską reikia priimti kaip dovaną.
O mes dažnai net neapsižvalgome aplinkui. Dievo prašome tik geresnio valgio ir daugiau pinigų. Nors Šventajame Rašte aiškiai parašyta: per daug nesirūpinkite, nei ką dėvėsite, nei ką valgysite. Kai rūpiniesi tik tiek, kiek būtina, tai ir turi užtektinai.
– Pastaruoju metu nemažai dirbate kompiuteriu, maketuojate knygas, net ir originalius Kalėdų atvirukus sutvarkote monitoriuje.
Gal todėl jūsų skulptūrose vis daugiau grafikos elementų?
– Jos nors ir plokščios, bet vis tiek skulptūros. Vienoje pusėje – tekstas, kitoje – vaizdai. Vienoje pusėje viskas nesutilptų, o ir nuobodūs atrodytų tokie akmeniniai paveiksliukai ant sienos.
Bet kompiuteris iš tiesų mano darbams padarė nemažai įtakos. Juo kūriau trafaretus, pagal kuriuos viena įmonė išpjaustė specialias plėveles, kurios skirtos paviršiui valyti smėliu.
Dar visai neseniai tai buvo antkapinių paminklų gamintojų monopolija, o dabar – prieinama kiekvienam.
– Jau keletą dešimtmečių pagrindinė jūsų kūrybos tema – religija?
– Ne visai. Esu padariusi nemažai ir katinų, šunų, zuikių. Yra net gyvačių – tokių kepaliukų, smauglių. Pavyzdžiui, piligrimų cikle atsirado šuo. Matyt, pajuto, kad jų krepšeliuose yra maisto.
Tie gyvūnai puikiai tinka dovanoms. Nedidukai, smagūs. Juk ir Jurgos Ivanauskaitės katinas iš pradžių buvo visai nedidelis, bronzinis. Tik paskui kilo sumanymas padaryti skulptūrą iš akmens.
Katinai atsiranda ne iš mano didelės meilės jiems, o todėl, kad kieme nuolat maišosi po kojomis. Kartais taip įkyri, kad imi ir padarai. Toks humoristinis burtas – gal atstos, jei padarysi. Deja, neveikia.
– Iš kokio akmens naujausi jūsų darbai? Jie žadina ne tik religinius jausmus, bet ir apetitą – primena figūrinius Kalėdų sausainius ar cukrainius.
– Per parodos atidarymą žmonės sakė, kad jie primena kalėdaičius.
Su akmeniu dirbti man smagiau negu lieti darbus iš metalo, nors ne visada paprasta įveikti akmenį. Naujos skulptūros – iš garsiojo Kararos marmuro. Iš jo padarytų grindų plytelių radau pirkti Lietuvoje.
– Ar nesinorėtų tokių darbų kurti pagal užsakymą ir eksponuoti bažnyčioje?
– Ne, man svarbi laisvė. Jei dirbčiau tik pagal užsakymus, būčiau tarnautoja. Žinoma, jei sugalvoju darbą ir kam nors jo prireikia – galima susitarti.
– Jau daug metų renkatės psalmių temas. Ar nenusibosta nuolat skaityti Bibliją?
– Kiekvieną kartą Bibliją perskaitau šiek tiek kitaip, suprantu kitus dalykus. Joje viskas pasakyta apie žmogų – gali rasti ir žudynių, ir išdavysčių, meilės dramų ir tvirto tikėjimo istorijų. Žmogus nesikeičia, keičiasi tik jo aplinka.
Prireikus galima dar pasižiūrėti į komentarus, paaiškinimus. Be to, yra ir kitos su Biblija susijusios literatūros.
– Ar jums Kalėdos svarbiausia metų šventė?
– Svarbi, bet pati svarbiausia – Velykos. Ir gavėnia – tikrosios atgailos metas. Adventas – tai labiau laukimas. Vaikai laukia dovanų, suaugusieji laukia vakarėlio, o aš – Kristaus gimimo.
Kalbant rimtai, daugelis žmonių laukia Dievo gimimo, tačiau kokios nors televizijos pagauti gatvėje sako visai kitus dalykus. Juk tie šventiniai blizgučiai – tik džiaugsmo dėl tikrojo Kalėdų slėpinio išraiška.
Kuria iš širdies
K.Jaroševaitė 2005 m. apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija „už krikščioniškojo dvasingumo tradicijos įprasminimą skulptūrose”.
Menininkės kūrinių šiuo metu galima pamatyti ne tik „Lietuvos aido” galerijoje. Bažnytinio paveldo muziejuje eksponuojama jos sukurta prakartėlė – skulptūrinė kompozicija „Betliejus”.
„Originali K.Jaroševaitės prakartėlė labai tinka Šv. Mykolo bažnyčios erdvei. Paauksuoto aliuminio figūros stovi pačiame jos viduryje apsuptos senų monstrancijų ir relikvijorių, yra apžiūrimos iš visų pusių, o ne tik iš priekio, kaip dauguma tradicinių prakartėlių.
K.Jaroševaitė – turbūt vienintelė profesionali lietuvių skulptorė, jau 20 metų kurianti religine tematika. Ji neieško pelningų užsakymų, dirba iš širdies”, – sakė Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė S.Maslauskaitė.