„Už kūrybą, klojusią pamatus lietuvių poetiniam kinui,
nepakartojama kalba visais laikais teigusią aukščiausias
humanistines vertybes“ pagerbtas Nacionalinės premijos nusipelnęs
laureatas sakė, kad kinu, po to, kai išėjo į pensiją ir nustojo
dirbti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ne itin domisi.
„Kai aš išėjau į pensiją, taip ir nutrūko mano ryšis su
kinu. Aš tik labai retkarčiais pamatau, ką daro mano buvę
studentai, kokie tie scenarijai. Jie kartais atnešdavo pakonsultuoti
kokį kūrinį ir tai buvo siaubingai neprofesionalu. Po to jie
nebenorėjo su manimi kontaktuoti, nes žinojo, kad mano reikalavimai
yra aukšti, o juk dirbti reikia, gyventi reikia, šeimas išlaikyti,
patiems pragyventi reikia - dabartinė pragyvenimo problema kartais
svarbesnė už filmo kokybę“, - BNS sakė A.Žebriūnas.
Kita vertus, režisierius sakė suprantantis dabartinius kūrėjus
-esą tuo metu, kai jis režisavo, problemų dėl finansų nekildavo
ir galima buvo susikaupti ties pačiu filmu.
„Aš pilnai suprantu ir negaliu čia moralizuoti. Bepigu, kai mums
pinigai nerūpėjo, o ką daryti ir kaip daryti. Čia buvo didžiausia
problema. O dabar ir pinigų nėra, ir scenarijų nėra - dar
blogiau“, - teigė A.Žebriūnas.
Jis pasakojo, kad gerų scenarijų trūkumas nulėmė ir jo
profesinį kelią, nes 1955 metais baigęs tuometinį LTSR dailės
institutą ir paskirtas kino dailininku, vis neduodavo ramybės
režisieriams, klausdamas, kodėl jie stato filmus pagal prastus
scenarijus, pats siūlė idėjas. Tuo metu taip pat buvo jaučiamas
režisierių trūkumas.
Pasak režisieriaus, jo sprendimą rinktis skirtingų žanrų
filmus taip pat nulėmė gerų scenarijų trūkumas.
„Tai lėmė literatūra, scenarijai. Lietuvoje ir iki šiol yra
scenaristų badas, ir tuomet pasirinkimas buvo toks, kad randi kokią
įdomią literatūrą - novelę ar romaną, ir ji apsprendžia tavo
tolimesnį gyvenimą, likimą, ką tu darysi, ar kūrinį vaikams, ar
suaugusiems, ar miuziklą“, - pasakojo kūrėjas.
A.Žebriūno teigimu, vaikai jo kinematografe atsirado kaip
priemonė nepasiduoti sovietinei agitacijai ir tuometiniams
reikalavimams, nors patys filmai su vaikais yra daugiau skirti
suaugusiems.
„Tai buvo sunkus laikotarpis, kuriame man teko užsiimti kūryba,
taigi reikėjo ieškoti švaros, nepasiduoti vulgariai agitacijai,
sugalvoti savo vertybių skalę, nepasiduoti standartiniams
reikalavimams. Tai ir buvo išeitis - darbas su vaikais“, - teigė
režisierius.
Profesionaliausiu savo kūriniu jis įvardino 1982 metais sukurtą
keturių serijų televizijos filmą „Turtuolis, vargšas“, o
artimiausiais širdžiai - 1969-ųjų „Gražuolę“ ir 1978-ųjų
„Riešutų duoną“.
„Tie du yra su mano dūšelės virpėjimais“, - apibūdino
A.Žebriūnas.
Režisierius apgailestavo, kad pernai buvo sugriautas Lietuvos
kino studijos pastatas. Jis pasakojo, kad prie studijos įsteigimo
prisidėjęs režisierius Vytautas Žalakevičius ir jis pats. Anot
A.Žebriūno, po tokio veiksmo Lietuvoje prasideda naujas kino etapas.
„Aš pasijutau kaip archeologinė iškasena, kad man staiga tiek
daug metų (...) Šis paradoksas yra kaip ir lietuviško kino meno -
jis griuvo ir nuo nulio prasidėjo“, - tvirtino Nacionalinės premijos
laureatas.
A.Žebriūnas sakė, kad sužinojęs apie Nacionalinė kultūros
ir meno premiją pajuto gyvenimą kinui paskyręs ne veltui.
„Tai galbūt yra giluminiai sujudinimai. Kai nesi jaunuolis, tokie
apdovanojimai sujudina giluminius jausmus. Aš pasijuntu ne veltui
pragyvenęs, o tokios mintys ateina į gyvenimo vakarą“, - kalbėjo
režisierius.