Animatorė U.Budinaitė: „Jei pasinersi į reklamą, filmo niekada nesukursi“

Toma Pagojutė
Melsvame raibuliuojančiame fone išryškėja dvi nuogų meiliai susiglaudusių žmonių figūros. Moters ranka grakščiai nuslysta vyro kūnu, bet staiga idilė pranyksta – muzika nutyla, piešinys ištirpsta tamsioje raibuliuojančioje dėmėje. Lengvi, viena linija piešti minimalistiniai vyro ir moters siluetai išryškėja ir vėl pranyksta spalvotų potėpių mirgėjime.
U.Budinaitė dirba su vaikais „Skalvijos“ kino teatre.
Daugiau nuotraukų (1)
Skambant biblinės Giesmių giesmės tekstui atsiskleidžia elementarus buitinis konfliktas – vyro ir moters kova dėl tuščio pieno pakelio. Animacinio filmuko „Giesmių giesmė“ autorė Urtė Budinaitė rodo tikrus žmones, nesuvaidintus santykius - su gausiomis ydomis ir sunkiai pasiekiamu kilnumu.
„Giesmių giesmė“ – magistrinis U.Budinaitės darbas, sukurtas studijuojant animaciją Talino dailės akademijoje. Keturių minučių filmukas pripažintas geriausiu, jis iki šiol rodomas per Estijos nacionalinę televiziją. Jis buvo nominuotas „Sidabrinės gervės“ apdovanojimams, tapo geriausiu studentišku filmu tarptautiniame animacinių filmų festivalyje „Tindisrindis“, laimėjo pirmąją vietą festivalyje „Festival do Minuto“ San Paule, Brazilijoje ir toliau keliauja per festivalius.
Pusę metų Taline U.Budinaitė dirbo nematydama saulės šviesos - šiukšlių maišais uždengusi bendrabučio kambario langus kūrė savo keturių minučių filmą - laureatą. Valandų valandas sėdėjo prie stiklinio stalo, po kuriuo sumontuotos lempos ryškiai apšvietė ant stiklo aliejiniais dažais tapomus filmuko kadrus. Virš stalo pritvirtintas fotoaparatas fiksavo kiekvieną teptuko brūkštelėjimą - filmukui prireikė daugiau nei šešių tūkstančių kadrų: „Potėpis - nufotkinu, vėl potėpis - vėl nufotkinu“.
Animaciniai filmai kuriami taip ilgai, kad monotonijos išvarginti menininkai dažnai ima nekęsti savo filmų. Žinoma, vėliau vėl juos įsimyli. Urtė stengiasi dirbti greitai – kad nepasentų unikalios filmukų idėjos. Ji kuria viena, jos darbai - minimalistiniai, piešti viena linija, dažnai primenantys vaiko piešinį.
U.Budinaitė svajojo studijuoti Taline pas žymiausią estų animatorių Priitą Parną. Vien talento neužteko - už pirmąjį semestrą reikėjo sumokėti tūkstantį eurų. Šią sumą Urtė gavusi pardavusi fotoaparatą, kurį laimėjo vienos minutės animacinių filmukų festivalyje.
Po pirmojo semestro Urtė gavo stipendiją - nebereikėjo mokėti už mokslą. Kad uždirbtų pragyvenimui, mergina toliau kūrė internetinius puslapius. Užsakymai plaukdavo iš Lietuvos, Estijos, Anglijos.
Urtės manymu, animatoriai - smagiausi žmonės Estijoje. Turbūt todėl jų auditorija vienintelė akademijoje būna atidaryta visą naktį, joje nuolat būriuojasi studentai: čia vyksta linksmiausi vakarėliai, projektorius nuolat suka „multikus“, kažkas geria alų, kažkas miega.
Į Vilnių Urtė grįžo per krizę, kai jau vyravo niūrios nuotaikos, dauguma draugų išvažiavo iš Lietuvos. O ji grįžusi išsinuomavo Užupyje didžiulį butą: vieną kambarį paskyrė animacinių filmukų kūrybai, kitą - tapymui, trečią - filmų peržiūroms. Svajonių namai lėmė sėkmę - atsirado įvairiausių darbų, kūrybinių planų ir į duris pasibeldė meilė.
Dabar Urtės darbe mažiau rutinos - ji filmukams sukuria stilių ir idėją, nupiešia kadro pradžią ir pabaigą, o judesį daro animatoriai. Kai filmukas nupiešiamas, kuriama muzika. Urtės filmukams muziką kuria pankų grupės „Arklio galia“ narys Žilvinas Jagėla. Jam svarbiau idėja, nei pinigai - „Saldainių iš Estijos parvežu, ir užtenka“, - juokėsi Urtė.
U.Budinaitė sulaukia nemažai pasiūlymų kurti reklaminius klipus. Dešimties sekundžių filmukas sukuriamas per dvi savaites ir yra vertas 4000 litų. „Jei pasinersi į reklamą, filmo niekada nesukursi“, - sako ji ir dažniausiai tokius pasiūlymus perduoda savo studentams.
Urtė nuo vaikystės lankė visus įmanomus būrelius - šoko, lipdė, modeliavo lėktuvėlius, aitvarus, net į manekenių būrelį buvo nuėjusi. Menininkės kelią Urtė pradėjo Vilniaus J.Vienožinskio dailės mokykloje - tapydavo dieną naktį, namo grįždavo vėlai, dažais išterliotomis rankomis, bet su piešinių ritiniu po pažasčia.
Didžiausia neviltis Urtę apėmė prieš pat stojamuosius egzaminus į Vilniaus dailės akademiją, kai sužinojo, kad animatorių kursas bus renkamas tik po ketverių metų. Tuomet įstojo į Vilniaus statybos ir dizaino kolegiją – vienintelę mokyklą Lietuvoje, kur galėjo mokytis animatorės amato.
„Visi draugai universitetuose, o aš – kolegijoje. Buvo baisiai gėda“, - prisipažįsta Urtė.
Gėdos jausmas dingo kai susipažino su kurso draugais ir dėstytojais, o dabar Urtė pati ten veda paskaitas.
Vaikystės svajonę dėstyti Urtė įgyvendino su kaupu – veda pamokėles vaikams „Skalvijos“ kino teatre, dėsto J.Vienožinskio dailės mokykloje, ją kviečia recenzuoti baigiamuosius Vilniaus dailės akademijos studentų darbus.
„Šiemet iš penkių darbų tik vieną recenzavau ne aš“, - didžiuojasi ji.
Didžiausią malonumą menininkei teikia darbas su vaikais - dar gyvendama Taline kiekvieną šeštadienį Lietuvos ambasadoje vesdavo pamokėles mažiesiems lietuvių bendruomenės nariams. Dabar svajoja padėti vaikų namų auklėtiniams - surengti paskaitėles apie animaciją, kartu kurti filmukus, vėliau juos parodyti didžiajame ekrane.
Šiuo metu Urtė kuria filmą „Nepriklausomybės diena“, kurio premjera įvyks 2012-ųjų sausį viename iš Vilniaus kino teatrų.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.