NDT didžiojoje scenoje pristatoma nauja Mariaus Ivaškevičiaus drama „Išvarymas”, režisuota Oskaro Koršunovo.
Dinamiškas spektaklis trunka 4 valandas ir pasakoja pirmųjų nepriklausomos Lietuvos emigrantų į Londoną likimus.
Kas nutinka žmonėms per dvylika metų? Kas tas vyras neįgaliojo vežimėlyje su mažyte Lietuvos trispalve?
Kažkuriuo spektaklio įžangos momentu, kai jis stabteli scenos priekyje pavargusiomis akimis žiūrėdamas į salę, vėliavėlė dengia jo veidą ir atrodo kaip kaukė.
O Londono žmonės už jo nugaros klega bare.
Svaigi spektaklio atmosfera
Pjesėje, kaip sakė dramaturgas M.Ivaškevičius, Londono lietuvių gyvenimas „suintensyvintas, sudramatintas”. Kai perskaitai šimtą „Išvarymo” puslapių, atrodo, pažvelgi į gilią ir žiauriai padarytą žaizdą, su kuria žmonės neįtikėtinu būdu išmoko gyventi.
Bet per „Išvarymo” vaidinimą liūdėti netenka. O.Koršunovo spektaklis vyksta scenografo Gintaro Makarevičiaus sukonstruotame bare su spalvinga 30-ies aktorių vaidinama Londono visuomene.
Trys dešimtys skirtingų personažų, kurių kiekvienas gauna jei ne po epizodą, tai bent po akimirką individualaus veiksmo! Keturias valandas trunka vaidybos džiaugsmo šventė.
Scenos dešinėje – mažytė orkestro duobė grupės „Happyendless” muzikantams. Spektaklio atmosferos svaigumas priklauso ir nuo jų grojamos muzikos, ir nuo aktorių dainavimo, nuo jų bendravimo su muzikantais ir su žiūrovais.
„Išvaryme” O.Koršunovas tarsi tęsia spektaklio „Dugne” interaktyvumą.
Tik čia publikai siūloma ne degtinė ir pasibučiavimas išgėrus „už žmogų”, o bendras reagavimas į bendrus prisiminimus sukeliančią muziką.
Juk visiems kažką sako ir „Balnokim, broliai, žirgus”, ir „Satisfaction”, ir „We Are the Champions”. Yra ir „Happyendless” lyderio Sauliaus Prūsaičio dainų, sukurtų „Išvarymui” – buvusio emigranto patirties eskizų.
Du aktoriai vienam vaidmeniui
Ar dar kuris nors Lietuvos teatro aktorius turėjo tokį krūvį, koks tenka pagrindinį herojų Beną vaidinančiam Ainiui Storpirščiui? Keturios valandos aktorystės, dainavimo, akrobatikos!
Ainis yra aktorius, su kuriuo įdomu visą laiką.
Jo Benas per keturias „Išvarymo” valandas nugyvena dvylika emigracijos ir tapatybės ieškojimo metų. Keičiasi ne kostiumai, o Beno savigarbos, vidinės ramybės laipsnis. Tik visko, kas pasiekta, trapumas nekinta.
O žmogus neįgaliojo vežimėlyje – tai Benas po n metų; jį vaidina Vytautas Anužis. Jis visą laiką šalia, klauso A.Storpirščio vaidinamų istorijų – savo praėjusio gyvenimo – lyg vis dar dalyvaudamas, bet jau ir matydamas tas drastiškas scenas iš šalies. Jam visa tai brangu, dar skausminga, bet jis jau gali šypsotis.
Slogios tikrovės veidrodis
Aplink Beną reiškiasi galybė ryškių personažų, tarsi kokių Saulės satelitų, kurie pretenduoja apakinti savo spindesiu. Monikos Vaičiulytės Eglė – vienas jų. Jos likimas, vis persikertantis su Beno likimu, kitos krypties nei jo: jis pradeda nuo padugnių ir kyla, ji krinta.
M.Vaičiulytė „Išvaryme” iš tiesų spindi. Ir vaidina taip, tarsi Eglė būtų svarbiausias jos gyvenimo vaidmuo.
Mariaus Repšio vaidinamas Vandalas – „Išvarymo” atrakcionas. Plastiškas, organiškas mušeikos keikūno tipas. Vandalo su Benu improvizacijos net gresia virsti spektakliu spektaklyje. Gal būtent jos ištempia „Išvarymą” iki keturių valandų?
Publikai, kuri ketina krūpčioti nuo keiksmažodžių scenoje: nepamirškime, kad teatras – veidrodis, kaip sakė klasikas. Verčiau pasvarstykite, ką simbolizuoja žmogus neįgaliojo vežimėlyje su miniatiūrine trispalve.
Kai jaunas Benas išnyra iš konteinerio, kur nakvojo ir džiaugėsi ramybe – nes Kalėdų naktis, suvoki, kad „Išvarymo” premjeros laikas – itin tinkamas.
Jie ten, scenoje, ieško saugios vietos gyvenimui skleistis. Kartais toji vieta būna konteineris, vagonėlis arba naktimis ištuštėjantis laidojimo biuras. Kartais – prabangus butas šeimininko, kurio šuo gyvena geriau nei emigravęs žmogus. Arba Temzė.
Mes čia, savo šalies salėje, žiūrėdami premjerą prieš pat Kalėdas, vis dar karštligiškai skaičiuojame, kam nespėjome nupirkti dovanų, su kuo susėsime prie Kūčių stalo, o kas liko svetimos šalies kampe, bare, konteineryje.