Mažėja skaitytojų, nėra knygų. Nereikia ir bibliotekų?

Fondą lemia gyventojų skaičius ir biudžetas

Tačiau bibliotekų fondus sudaro ne tik grožinė literatūra, čia gyventojai reikiamos informacijos gauna iš įvairiausių krypčių literatūros, žinynų ar spaudos leidinių. Apie bibliotekose skaitomų knygų stoką liudija šie skaičiai: 2010 m. vienam šalies gyventojui teko mažiau nei litas; Estijoje – 4, Skandinavijoje – 30–40 litų. Pasak Kultūros ministerijos (KM) Informacinio visuomenės plėtros skyriaus vyresniosios specialistės Erikos Buivydienės, 2011 m. šalies bibliotekoms tik knygoms įsigyti skirta 2 mln. 846 tūkst. Lt ir 420 tūkst. Lt elektroniniams leidiniams. Atitinkamai 2010 m. knygoms įsigyti buvo skirta 2 mln. 224 tūkst., 2009 m. – 3 mln. 215 tūkst. Lt. Daugiausia lėšų skirta 2008 m. – per 8 mln. litų.

„Lėšų kiekis priklauso nuo valstybės biudžeto galimybių. Kokių knygų įsigyti, sprendžia pačios bibliotekininkės. Konkretus lėšų dydis priklauso nuo teritorijų, kurias jos aptarnauja, gyventojų skaičiaus, tad didiesiems miestams knygų tenka daugiau, – teigia E. Buivydienė. – Kiekviena bibliotekininkė žino savo skaitytojų poreikius ir pati formuoja esamą knygų fondą.“

Deja, realybėje pačios bibliotekos nieko negali formuoti, o tik prašyti rajono viešosios bibliotekos skirti lėšų leidiniams arba kreiptis į leidyklas su ištiesta ranka.

Ateitis - skaitmeninėms knygoms?

Pasak rašytojo Valentino Sventicko, į bibliotekas ėjome ir einame knygų, tačiau nemažai lėšų skiriama ir pastatams renovuoti (daug kur jie visai gerai atrodo), rasta lėšų ir bibliotekoms kompiuterizuoti.

„Iki 2008 m. kaimo bibliotekose nebuvo nei kompiuterių, nei interneto. Siekiant užtikrinti gyventojams visapusiškos informacijos teikimą, bibliotekose kompiuteriais naudojamasi nemokamai, – aiškina E. Buivydienė. – O skaitytojai patys pasirenka informaciją teikiančius šaltinius. Manoma, jog šiemet turėtų būti įsteigtos elektroninės skaityklės ir skaitmenines knygas bus galima ne tik skaityklose skaityti, bet ir namo parsinešti. Šiuo metu yra 150 skaitmeninių knygų lietuvių kalba.“

Tuo tarpu apie knygų kibernetizavimą labai skeptiškai atsiliepia grožinės literatūros kūrėjai.

„Knygų perkėlimas į laikmenas – daugybę klausimų keliantis reiškinys, nors visuomenėje šie procesai nesustabdomi. Skaitytojo santykis su tekstu knygoje ir monitoriuje skiriasi iš esmės: kompiuteriai galėtų pasitarnauti informacinių leidinių ar enciklopedinių žinynų teikiamais duomenimis. Keičiantis skaitytojų įpročiams iškyla daug klausimų ne tik autoriams (vienas ir bene svarbiausias: ar nebus iškraipytas tekstas, potekstės, mintis), bet ir virtualiam vartotojui“, – savo nuomonę pateikia V. Sventickas.

Pasak autoriaus, sovietmečio leidiniai dabar ne visai pasiteisina: netikslus vertimas ar prastas dizainas, neatitinkantys laikmečio komentarai ir kt. Pasaulyje įprasta savų klasikų knygas leisti kas dešimtmetį, mes irgi pradedame taip daryti, tad bibliotekoms atnaujintų leidimų būtinai reikia.

Ką kalba patys bibliotekininkai? Antai Anykščių centrinei bibliotekai 1976 m. priklausė du miesto ir 48 kaimo bibliotekų filialai. Dabar viešajai Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių bibliotekai (ta pati centrinė biblioteka) priklauso du miesto ir 19 kaimo bibliotekų filialų. Suprantama, analogiška padėtis visoje šalyje: dėl emigracijos mažėja gyventojų, taip pat ir skaitytojų, nėra lėšų knygoms, naikinamos mažesnius knygų fondus turinčios bei nuošaliau esančios bibliotekos.

Pasak šios bibliotekos direktoriaus pavaduotojos Aušros Miškinienės, pernai nešiojamiesiems ir stacionariems kompiuteriams, jų priklausiniams įsigyti, vietiniam kompiuterių tinklui įrengti gauta 140 tūkst. 602 Lt. Dar 2 468 Lt skirta komutatoriui ir bevielio ryšio įrengimui. Knygoms 2008 m. skirta 77,7; 2010 m. – tik 21,9; 2011 m. – 30,4 tūkst. Lt. Pvz., 2010 m. visoms Anykščių r. esančioms bibliotekoms teko pasidalyti 924 knygas.

„Knygų pasiūla yra, tik trūksta pinigų. Jos užsakomos per leidinį „Ekspresinformacija“. Tiekėjas pasirenkamas pagal Viešųjų pirkimų įstatymą, sudarius sutartį tik su vienu tiekėju. Mūsų viešajai bibliotekai knygas tiekia spaustuvė UAB „Šviesa“ (naudojamos tik KM skirtos lėšos), – teigia A. Miškinienė. – Kitokių galimybių naujoms knygoms įsigyti biblioteka neturi, juolab antikvariate ar naudotų knygų parduotuvėse. Senų knygų bibliotekose ir taip yra.“ Kita vertus, apynaujų knygų pusvelčiui parduodama komisuose (pvz., Kauno urmo bazėje). Tačiau bibliotekininkai jų nenori.

Ne ką geriau ir su literatūra vaikams. Didesniam jų būriui bibliotekose knygų mažai. Kavarsko miestelio (Anykščių r.) vyr. bibliotekininkė Eugenija Zajankauskaitė teigia, kad iš 702 skaitytojų biblioteką lanko 158 moksleiviai.

„Skaudu pripažinti, tačiau vaikai labiau domisi kompiuteriu nei knyga. Net ir sutrumpinus laiką kompiuteriniams žaidimams, knygos jiems neįdomios. Pirmokėliai dar šiek tiek skaito, bet augant šis noras blėsta. O ir vaikiškos literatūros nepakanka, dažnai gavus knygų siuntą norisi verkti, – pasakoja bibliotekininkė. – Kai mokiniai sėdi prie kompiuterio, man rūpi paklausti, ar jie mokės taisyklingai kalbėti, įskaitomai rašyti? Gal prognozuojama, kad knygas išstums kompiuteriai, tačiau aš niekada tai minčiai nepritarsiu. Man joks kompiuteris neatstos knygos.“

L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja A. Miškinienė sutinka, kad literatūros vaikams mažai, bet, anot jos, vieni mokiniai į biblioteką užsuka knygų ar į renginį ateina, kiti ir skaito, ir kompiuteriu naudojasi, treti internete ieško informacijos arba renka tekstą, ketvirti tik žaidžia.

Pasak Pramedžiavos (Raseinių r.) vyresniojo bibliotekininko Antano Šulskio, skaitytojų poreikius nulemia amžius, išsilavinimas, bet pastariesiems neturima ko pasiūlyti, nes filialo fondas gana skurdus. Pernai visoms rajono bibliotekoms teko po 60 knygų, tarp kurių yra ir nereikalingų. Tuo tarpu sodiečiai norėtų ir mokslinės literatūros žemės ūkio temomis.

„Kadangi bibliotekoje lankosi tik 39 mokiniai, tai literatūros jiems pakanka. Deja, juos domina kompiuteris, mat namuose žaidimų laiką riboja tėvai, o neturtingesnės šeimos kompiuterio išvis neturi, – „ŪP“ pasakoja A. Šulskis. – Kad vaikai domėtųsi knygomis, organizuojame įvairius renginius.“ Beje, šios bibliotekos paprašyta „ŪP“ redakcija dovanojo jai 2012 metų savo savaitraščio „Kaimo laikraštis“ prenumeratą.

Kai pernai rudenį į prezidentę kreipėsi per 300 Šiaulių krašto vaikų, jog bibliotekose nėra naujų knygų, buvo paskelbta akcija „Knygų Kalėdos“.

Gyventojai buvo raginami savo perskaitytas knygas nešti bibliotekoms. Remiančiųjų šią akciją lyg ir nemažai ir, ko gero, atskirų (didmiesčių) bibliotekų fondai pasipildys. Tačiau provincijai ši akcija naudos neduos. Ir A. Miškinienė, ir A. Šulskis tvirtina, jog dažniausiai dovanojamos prieš daug metų išleistos ir nebereikalingos knygos. Įvyko tai, ko ir buvo bijota: žmonės tiesiog išsivalo knygų lentynas.

Rašytojo ir režisieriaus Vytauto V. Landsbergio komentaras:

„Pasaulinėje vaikų knygų mugėje Bolonijoje (Italija) 80 proc. eksponuojamų knygų buvo elektroninės arba su į šias knygas integruotais kompiuteriniais žaidimais. Visas pasaulis naudojasi elektroninės erdvės technologijomis, o vaikai labai greitai perpranta naujoves ir šiuo metu mažiesiems įprastą knygą įpiršti sunku. Kita vertus, valstybės politika šiuo klausimu turi būti motyvuota: knygų skaitymas ir bendravimas su rašytojais – prioritetas bei būtinybė, nes rašytojai nepajėgūs konkuruoti su televizija ar internetu. Kompiuterizacijos procesą psichologai konstatuoja kaip vaikų fantazijos žlugdymą, sparčią moksleivių dvasinę degradaciją. Besaikis naudojimasis kompiuteriu didins paralyžiuoto mąstymo visuomenę.

Vaikų pasaulėžiūros ugdymui lieka užklasinė veikla: teatras, kinas, literatūra, visa kas gali atverti gyvosios kūrybos erdves. Čia daug įtakos turės mokytojų profesionalumas ir tėvai.

Kaip pavyzdį galiu pateikti Didžiojoje Britanijoje vykusius neramumus. Po jų įsitikinta, kokia agresyvi karta auga. Numatyta mokyklose grįžti prie bendravimo su mokytojais, kad klasėse būtų lenta ir kreida. Kompiuterinių klasių atsisakė ir skandinavai, supratę, kad asmenybė vystosi tik bendraujant gyvu žodžiu. Tikiuosi, kad ir pas mus po kokių dešimties metų bus grįžta prie to paties, nuo ko dabar bėgama.“