„Daug kas mano, kad gyvenimas yra nieko vertas: buvo badas, kiti sunkumai, todėl esą neverta apie tai šnekėti. Tačiau juk būtent tokiais laikotarpiais gyvenimo vertė išryškėja. Išmoksti gyventi, žinai, ką reikia daryti, jei tik nepasiduodi pagundoms ir nedarai nieko blogo kitiems žmonėms“, – samprotavo M.Martinaitis.
M.Martinaitis sako, kad patys ryškiausi gyvenimo vaizdiniai iškyla iš vaikystės, kai vieną įvykį keitė kitas ir kaskart pasaulis tapdavo vis didesnis, keistesnis, sudėtingesnis.
„Galbūt knygoje nėra daug faktų, tačiau kadangi buvau vaikas, neturėjau nusistatymo. Norėjau perteikti būtent tai, ką jaučiau būdamas vaikas. Gyvenime reikia apsivalyti, kad neliktų melo. Dabar visi sako, kad buvo kovotojai, kentėtojai, suprato, kas iš tiesų vyko. Atėjo bolševikai ir mažas vaikas neva jau tada suprato, kad tai blogai, dabar rašo atsiminimus. Juk taip nebuvo, ką tas vaikas galėjo suprasti... Vaiko gyvenime tas laikotarpis nebuvo vien tik kruvinas. Jis matė gamtą, pavasarį, pabudimą, paukščius, žolę, maudydavosi šiltame vandenyje. Pro visas bjaurastis prasimuša augantis gyvenimas“, – apie vaikystės vaizdinius kalbėjo poetas.
Laidoje „Įžvalgos“ taip pat sužinosite, kaip M.Martinaitis susipažino su vienu partizaninio judėjimo vadų Jonu Žemaičiu ir kaip vaikystėje išdykavo su tikrais ginklais.