„Svarbu nepavėluoti į seansą ir filmą žiūrėti nuo pirmųjų minučių”, – savo naujos juostos „Miegančių drugelių tvirtovė” žiūrovus perspėjo A.Puipa.
„Pavėlavusieji nesupras žaidimo taisyklių.
Praleidusieji filmo įžangą matys labai juodą kūrinį su liūdnu finalu.
Iš tikrųjų pirmomis filmo minutėmis žiūrovui suteikiu kodą: atsiranda personažai, kurie darsyk pasirodys tik pabaigoje. Sukūriau savotišką amžinąjį variklį – pabaigęs filmą gali vėl pradėti nuo pradžių. Tai lyg ėjimas iš sapno į sapną.
Kai tą žaidimą sau atradau, man buvo labai smagu konstruoti dramaturgiją. Įžangoje atsiradusi mergaitė balta suknele ir raudonu kaspinu – lyg angelas, kuris lydi pagrindinę heroję Moniką.
Gyvenime vėliau ji pasirodo kaip deportuota prostitutė Kristina, viena tų, kurios apsigyvena pas Moniką.
Kai Kristina ilgesnį laiką negrįžta, Monika jos laukdama galbūt susapnuoja, galbūt įsivaizduoja, kad mergaitė aplankė savo motiną, kad žuvo”, – kalbėjo A.Puipa.
Šio 60 metų režisieriaus filmas „Miegančių drugelių tvirtovė”, sukurtas pagal šviesaus atminimo rašytojos Jurgos Ivanauskaitės kūrybą, nuo vakar rodomas šalies kino teatrų ekranuose.
– Ar laisvai jautėtės konstruodamas savo istoriją pagal J.Ivanauskaitės kūrybą? – „Lietuvos rytas” pasiteiravo A.Puipos.
– Visiškai laisvai. Galbūt mane veikia Jurgos palaiminimas. Kai ji žiūrėjo „Nuodėmės užkalbėjimą”, sakė, kad mato ne savo romano kloną, o savarankišką meno kūrinį.
Supratau, kad turiu teisę nuspręsti, kas man tinka Jurgos kūryboje, ką noriu atmesti, kas iš viso yra ne kino reikalai, o literatūra. Pagaliau romanas – keli šimtai, o kino scenarijus – kelios dešimtys puslapių.
Po „Nuodėmės užkalbėjimo” supratau dar vieną svarbų dalyką: kinui turi būti parašyti savi dialogai. Jurgos dialogai skirti skaityti. Kurdamas „Nuodėmės užkalbėjimą” vengiau lįsti į literatūros teritoriją, saugojau tai, kas parašyta Jurgos. Juolab kad ji jautriai reagavo.
Kai rašiau scenarijų „Miegančių drugelių tvirtovei”, viską dariau specialiai kinui. Truputį pasikeitė personažai, nes tai priklauso ir nuo aktorių.
– Ir pasaulio pabaigos atsisakėte?
– Mane žavėjo Jurgos sumanymas, kad herojė mato pasaulio pabaigą per televiziją.
Bet kaip gerai, kad tuo nesusižavėjau iki galo, kai prieš keletą metų rašiau scenarijų. Juk pasirodžius Larso von Triero „Melancholijai” mūsų filmas atrodytų kaip mažytis nykštukas šalia šitos figūros!
– Kodėl nesusigundėte pagąsdinti žiūrovų?
– Mane apsaugojo šauni aktorė Nicole Kidman. Netyčia pamačiau, kaip ji dar labai jauna kažkokiame prastame filme vaidina tokią situaciją – jai visi gatvėje šaukia, rėkia, ją persekioja, gąsdina.
Jurgos romano herojė irgi jautri. Filme atsisakiau Monikos liguistumo.
Janina Lapinskaitė (režisierė, A.Puipos žmona. – Red.) sutiko vaidinti Moniką. Dėl to Monika pasidarė tvirtesnė.
Kas skaitė romaną, galbūt pasiges ligos anatomijos.
Romano Monika priklausoma tai nuo vyro, tai nuo žmonių, kurie į ją nuolat kreipiasi.
O vaidmuo priklauso nuo aktoriaus, kurį pasirenki. Kitų spalvų atsiranda. Mūsų filmo Monika atsako už save. Šiuo atveju man buvo įdomi stipri moteris.
– Ir santūri? Ar tai kyla iš J.Lapinskaitės asmenybės?
– J.Lapinskaitė – nepraktikuojanti aktorė. Ji – dokumentininkė, režisierė. Ji nežino paslapčių, kurias žino patyrusios aktorės, mokančios veikti emociškai.
Šia prasme ji grynuolė. Jaunosios aktorės, vaidinusios su J.Lapinskaite, ne iškart suprato, kaip su ja bendrauti.
– Nepraktikuojantys aktoriai kartais filmuojami slapta. Elgėtės taip?
– Apgaudinėti Janinos nereikėjo. Mes su ja kartu rašėme scenarijų. Daug kartų nagrinėjome ir tikrinome visas užrašytas Monikos scenas – ar teisinga, ar nedirbtinė.
Janina turėjo vaidmens žemėlapį daug anksčiau, nei pradėjome dirbti filmavimo aikštelėje.
Monikos vyrą Liną vaidina režisierius Vytautas Balsys, niekur anksčiau nesifilmavęs. Jis irgi suteikė savo spalvų jų santykių istorijai.
– Jūsų filme debiutavo trys jaunos aktorės – Giedrė Giedraitytė, Elzė Gudavičiūtė ir Miglė Polikevičiūtė. Jos vaidino merginas, patyrusias smurtą. Įdomu, kaip ruošėtės filmavimui? Bendravote su moterimis, išvaduotomis iš sekso vergijos? Gal jas stebėjote? Fantazavote?
– Kine prostitutės įvaizdis naudojamas labai seniai – gal nuo Federico Fellini „Kabirijos naktų”. Filmai apie prostitutes – atskiras žanras, kuris galėtų turėti savo pavadinimą.
Ir ką daryti su šia tema? Sprendimą, kuris man patiko, radau Jurgos kūryboje – prostitutės ne darbo metu. Ką jos veikia? Valgo, piešia, kalbasi, svajoja.
Pasižiūrėjau porą vokiškų dokumentinių filmų apie Rytų Europos moteris. Ten tokie veidai! Nieko bendra su prostitučių stereotipais. Nuvargusios valstietės, ištrauktos iš savo kaimų, patekusios į didmiestį.
Mano filmo aktorės prašė susitikti su panašaus likimo moterimis. Mes ilgai svarstėme. Juk nerodome jų darbo.
O aktorės buvo be galo išsigandusios. Ir jeigu joms tik būtų reikėję nusirengti...
Jos žiūrėjo į mane tokiomis akimis! Dėl nugaros ar šono parodymo vyko didžiulės derybos kaip tarp kariaujančių valstybių.
Daugiausia informacijos radau skaitydamas prievartautų moterų išpažintis, pamąstymus. Konsultavomės su tais, kurie bendrauja su prostitutėmis – policija, globos namais.
Tokio likimo moterys labai uždaros. Neišsipasakos pirmam sutiktajam. O jeigu jau jos tavimi patiki, tu tampi indu, į kurį jos pila visą skausmą. Tu tiesiog įsigyji demoną, kuriam turi paskirti visas savo emocijas ir visą savo laiką.
Juk jei aktoriui reikia suvaidinti banko plėšiką, jam nebūtina pirma apiplėšti banko.
– Ar pasitaikė scenų, kuriose aktorių talentas apstulbino jus?
– M.Polikevičiūtės Kristiną ištinka apopleksijos priepuolis. Mes tai aptarėme su Migle, važiavome pas medikus, jie mums pasakojo, net rodė, kaip toks priepuolis prasideda.
Filmuojame. Kai ji baigė sceną, aš supratau, kad nedarysime antro dublio.
Buvo galima norėti ir stambesnio plano ar įvairesnių rakursų. Bet man pasirodė, kad Miglė suvaidino taip tiksliai ir efektingai, kad užtenka.
Tik vėliau sužinojau, kiek ji repetavo. Namie, gastrolėse, užsidariusi.
Mane nustebino aktorės siekis atlikti viską aukščiausiu lygiu.
Buvau sužavėtas visų trijų jaunų aktorių. Tai visiškai nauji veidai ekrane, geros talentingos aktorės. Ir kiekviena turi savo „koncertinius” numerius filme.
Mes su J.Lapinskaite rašydami scenarijų to ir siekėme.
Šiame filme daugybė naujų, nematytų kine arba užmirštų veidų.
Personažai bręsta su režisieriumi
Aktorių Arūno Storpirščio ir Adolfo Večerskio duetas atkeliavo jau į trečią A.Puipos filmą. „Jie pas mane pasirodo maždaug kas dvidešimt metų”, – sakė režisierius.
1974-aisiais pirmame A.Puipos filme, trumpo metražo „Kelio ženkluose”, dvidešimtmečiai aktoriai važiuoja automobiliu ir katinas perbėga jiems kelią.
1991 metais filme „Ir ten krantai smėlėti” jie – jau keturiasdešimtmečiai – vėl važiuoja ir vėl katinas perbėga jiems kelią. Eina vasara, žiema, o jie vis gaudo tą katiną.
Praėjo dar dvidešimt metų – „Miegančių drugelių tvirtovėje” vėl tie patys personažai, jau šešiasdešimtmečiai, patiria tą pačią situaciją.