Sostinės Pamėnkalnio galerijoje pristatytoje instaliacijoje „Absoliuti lygybė” tekstilininkės B.Neverdauskienė ir Monika Žaltauskaitė-Grašienė pasiūlė žiūrovams pasivaikščioti po žmogaus išnarų minią.
Nufotografavusios dvi moteris ir tris vyrus (vienas jų – juodaodis) menininkės pagal tas nuotraukas sukūrė žmogaus odą primenančios medžiagos projektus. Žakardinio audimo technika išaudusios tekstilinę odą „Audėjo” įmonėje Vilniuje, iš jos pasiuvo 28 šliaužtinius. Tik ne kūdikių, o suaugusių žmonių dydžio.
Vaikštinėdamas tarp jų galerijoje gali perskaityti prie kiekvienos išnaros prisiūtas etiketes. „Deanas. 5,5 mėnesio. Darboholikas meno vadybininkas”, „Sara. 3 mėnesiai. Nevykėlė”, „Viktoras. 7 mėnesiai. Pakvaišęs genijus, ginklų išradėjas”, „Cindy. 2,5 mėnesio. Nusikaltėlė, nuteista mirties bausme”.
Prisiūdamos etiketes autorės siūlo suabejoti teiginiu, kad visi žmonės gimsta lygūs. Juk nuo pat gimimo juos supa skirtinga socialinė aplinka, veikia neįgyvendintos tėvų svajonės ar visuomenės lūkesčiai.
Aktoriaus atžalai pranašaujama sėkmė scenoje, verslo paveldėtojas tiesiog privalo ruoštis stoti prie įmonės vairo, o alkoholikų vaikui jau darželyje aiškiai parodoma, kad iš jo nieko gera nesitikima.
Pasak menotyrininkės Laimos Kreivytės, priešinantis peršamoms etiketėms iškyla praktinio buvimo visuomenėje klausimas. Ką daryti, jei bandai atmesti etiketes, tačiau aplinka vis tiek stengiasi įsprausti tave į tam tikrus rėmus?
„Kol tu gyveni ir bendrauji nesusidurdamas su priešiškumu ir agresija, gali nesijausti žydu, rusu, lietuviu, kaukaziečiu.
Bet kai tave gatvėje pradeda talžyti kaip išsigimėlį dėl tamsaus gymio, klijuoti šešiakampes žvaigždes, kitaip tariant, išskiria kaip socialinę atmatą, nebelieka nieko kita, tik oriai priimti tą tapatybę, apie kurią anksčiau galbūt netgi nesusimąstei”, – žydų kilmės filosofės Hannah Arendt „užsipuolamos tapatybės” sąvoką priminė L.Kreivytė.
Ši instaliacija, kurios autorės tyrinėja lygybės stereotipo galios lauką, pernai jau buvo pristatyta 11-ojoje Liuleo šiuolaikinio meno bienalėje Švedijoje ir 4-ojoje Maskvos šiuolaikinio meno bienalėje Rusijoje.
Pasak B.Neverdauskienės, švedai ypač susidomėjo žakardiniu audimu, kurio viena didžiausių žinovių Lietuvoje yra M.Žaltauskaitė-Grašienė. Juos maloniai nustebino tai, kad menininkės nesinaudojo populiaria skaitmenine spauda, o išaudė instaliacijai skirtas medžiagas.
O tuo tarpu Maskvos bienalėje sulaukta gerokai mažiau klausimų, bet gauta pasiūlymų dalyvauti kitose parodose.
Įdomu, kad „Absoliučios lygybės” idėja, pasak parodos kuratoriaus Igno Kazakevičiaus, kilo jam su autorėmis prie kavos puodelio aptariant didžiųjų meno parodų – bienalių, trienalių – rengimo principus.
„Akivaizdu, kad bienalėse pasirenkant lyčių lygybės ar politines temas tiesiog nuleidžiamas socialinis garas, kuris susikaupia visuomenėje.
Tai paskatino surengti tokią uniformuotą instaliaciją-protestą. Kita vertus, etikečių klijavimas – tai gynyba. Bet kas gi mus verčia gintis vieniems nuo kitų?” – svarstė kuratorius.
I.Kazakevičius prasitarė, kad rudenį planuojama pristatyti instaliaciją Kauno žiūrovams. Jiems bus leidžiama išardyti nepatikusias etiketes ar sukurti naujų. O šiuo metu rengiama „Absoliučios lygybės” kelionė į Iraną, nes gegužės pradžioje turėtų įvykti jos autorių paroda Teherane, Irano meno akademijos Tarptautinių mainų centro galerijoje.