„Kol kas tai tik generalinė repeticija. Tikrąjį jubiliejų švęsiu Lietuvoje“, - per pokalbį telefonu iš Maskvos juokavo režisierius, dabar vadovaujantis Jevgenijaus Vachtangovo teatrui.
- Kaip atsitiko, kad jūsų gimimo liudijime - net trejų metų paklaida?
- Tegul tai lieka istorijai, tegul šešiasdešimt man Maskvoje būna šiandien, o Vilniuje - po trejų metų.
- Ar teatre jūsų gimtadienis švenčiamas, pagal Rusijoje priimtas tradicijas, kai nuo sveikinimų ir svečių gausos sukasi galva?
- Panašiai, nors aš to tikrai nelaukiau. Esu įkalintas visą dieną. Teatro kolektyvas suruošė ir koncertą, ir puotą, ir net parodą apie mane. Rusai iš tikrųjų moka ir mėgsta daryti šventes.
Man teko ją priimti, būnant liudininku, o ne dalyviu ir pasakyti: „Atsiprašau, bet taip įvyko“.
- Teko girdėti, kad jūsų pasveikinti ruošėsi aukščiausi Rusijos valdžios atstovai.
- Kultūros ministras Aleksandras Avdejevas jau buvo. Sulaukiau daugelio Maskvos teatrų vadovų, Lietuvos ambasados pareigūnų ir kultūros ministro Arūno Gelūno sveikinimų.
Šakočiu ir „Trejų devynerių“ buteliu nešinas atvyko ir naujasis mūsų šalies kultūros atašė Rusijoje, mano senas bičiulis Faustas Latėnas. Matyt, Maskvoje yra kažkoks lietuviškų skanėstų sklepelis, iš kurio jis semia lietuvio širdžiai mielus dalykus.
O dabar štai tarpduryje matau jau stovintį krepšininką ir trenerį Valdemarą Chomičių. Kolegos teatralai prasitarė, kad lyg tarp kitko planuoja užsukti ir Rusijos premjeras, dar kartą prezidento posto sieksiantis Vladimiras Putinas.
- Jeigu jis vis dėlto peržengs J. Vachtangovo teatro slenkstį, kaip ketinate išnaudoti šį susitikimą?
- Bandysiu išvengti pokalbio apie savo gimtadienį ir stengsiuosi pakreipti kalbą apie Lietuvos bei Rusijos santykius, aktyvesnį ir produktyvesnį tarpvalstybinį dialogą.
Tikiuosi, kad pakalbėsime ir apie dujų kainas. Viliuosi, kad V.Putinas išgirs, jog reikia pagaliau jas Lietuvai sumažinti.
- Ar gimtadienis jums svarbus gyvenimo įvykis?
- Tikrai - ne. Gimtadienis man - labiau tėvų diena. Svarbus įvykis tiek, kiek savo prisiminimais nukeliauju pas mamą, pas tėvą, pas tuos artimuosius, kurie jau išėję.
Todėl aš ir nenorėjau jokių iškilmių bei pompastikos nei Maskvoje, nei Vilniuje, tačiau manęs niekas nepaklausė ir įkalino švęsti.
- Greičiausiai prieš kiekvieną gimtadienį susimąstote ir pats sau išrašote gyvenimo sąskaitą - ko esate pasiekęs ir ko dar trokštate?
- Ko gero, dar ne laikas kokiems nors apibendrinimams ar gyvenimo išvadas daryti. Vis dar manau, kad dar neužaugau, dar nepadariau, dar neuždirbau. Viskas dar lyg bus rytoj, poryt.
- O kas tarp tų minčių: „Dar nepadariau, dar svajoju“?
- Yra daug talentingų žmonių tiek Lietuvoje, tiek Maskvoje. Dar norėčiau su jais susitikti, padirbėti.
Dar norėčiau paprieštarauti tam, kad į mūsų sceną ar gyvenimą neateitų atžagarumas, šiurkštumas. Norisi, kas siektume harmonijos, grožio, amžinybės. Norėtųsi, kad apie savo nelaimes, bėdas ar džiaugsmus pasakotume, eidami grožio ir žmogaus, koks jis bebūtų, grožio keliu.
- Ar jums pačiam gyvenimo grožio pakanka?
- Vis dar nepakanka ir nepakanka. Tikiuosi, kad dar rasiu ramybę, pamatysiu deimantus danguje.
- Kaip Jums atrodo, kodėl taip atsitiko, kad tos vertybės, kurios būdingos tik menui, tik kūrybai dabar „suvyniotos“ į stambias litų ar dolerių kupiūras?
- Gaila, kad taip ištiko, kad leidome sau taip gyventi. Matyt, mūsų karta privalo už kažką ar už kažkieno praeities nuodėmes atkentėti. Bet tokia jau mūsų, mažų tautų, dalia.
Su nuoskauda ir gailesčiu taip pat pastebiu, kad su kiekvieno iškilaus kūrėjo pasitraukimu Anapilin baigiasi ištisa Lietuvos meno romantizmo epocha.
Su tais mus palikusiais kultūros ir meno mohikanais pasitraukia ir supratimas, jog meno esmė - vertybės, žmogus, o ne – vienadienė saviraiška.
Tačiau neprarandu tikėjimo ir vilčių, kad ateis nauja tikrų kūrėjų karta.
- Kaip planuojate savo, kaip režisieriaus ateitį? Ar Maskvoje ketinate sulaukti pensijos?
- Jokiu būdu ne. Išvažiavau iš Lietuvos tik laikinai. Tikrai sugrįšiu į ilgai kurtą savo teatrą Vilniuje.
- Ko gero, esate užverstas dovanomis ir gėlėmis?
- Tiek, kad nežinia ar per mano laidotuves bus tiek gėlių. Net truputį nejauku. Ir sidabro dabar turiu, ir aukso. Briliantų irgi yra. Taip jau yra, kad rusai mėgsta sureikšminti tokias progas. Nieko čia nepadarysi.