Spektaklį pastatė “La Scala” muzikos direktorius Danielis Barenboimas ir vienas įdomiausių muzikinio teatro režisierių, “La Scala” senbuvis kanadietis Robertas Carsenas. Už bilietus į premjerą turtuoliai plojo po 2 tūkst. eurų.
Ne tik italų melomanams, bet ir milijoninei pasaulio kino teatrų auditorijai parodytas spektaklis sukėlė nemažą šurmulį meno pasaulyje. Mat jo kūrėjai klasikos šedevrą pavertė stilinga socialine studija, o jos kritikos objektu – ties ekonomikos kracho slenksčiu atsidūrusią italų visuomenę.
Būtent į ją Komandoras kreipiasi spektaklyje tiesiog iš Prezidento ložės teatro balkone, o finale į pragarą nugarma ne ištvirkėlis Don Žuanas (Peteris Mattei), o jį išauginusi bendruomenė – dūmų debesys aptraukia žiūrovų salės atvaizdą veidrodinėje sienoje.
Spektaklį žiūrėjo ir artimieji
„Repetuodami operą tikėjomės paties puikiausio rezultato, o po premjeros buvome pasirengę drastiškai reakcijai, - prisiminė valstiečio Mazeto vaidmenį „Don Žuane“ sukūręs K.Smoriginas. - Bet publika pasitenkino vienu kitu „bū“.
Pasak solisto, į spektaklius įsiliejus antrajai dainininkų sudėčiai, kurioje pasirodė ir jis, atmosfera salėje buvo kuo pakiliausia. Griaudėjant ovacijoms, solistai ėjo po vieną lenktis publikai į avansceną. „Visus „Don Žuano“ spektaklius lydėjo didžiuliai publikos anšlagai, bet būtent paskutinieji subūrė pačius tikriausius meno vertintojus“, - įsitikinęs K.Smoriginas.
Premjeros vakarą teatre šalia jo buvo ir ketverių metų sūnelis Kostukas. Lietuvis prasitarė iškrėtęs neregėtą „La Scala“ teatre avantiūrą: po generalinės repeticijos jis slapta parvažiavo į Vilnių žinodamas, kad kitos progos pasimatyti iki švenčių su šeima, kurioje rudenį sukrykštė naujagimis Mykolas, nebus. O į Milaną dainininkas grįžo su vyresniąja atžala, priblokšdamas jau šia staigmena darbdavius.
„Kai premjeros vakarą susirengėme su sūnumi į teatrą, prie jo buvo tiesiog neįmanoma prasibrauti – visur policija, minios žmonių“, - prisiminė Kostas.
Jau nuslūgus premjerinei psichozei pasiklausyti sūnaus į Milaną nuvyko ir aktoriai Kostas Smoriginas su Dalia Brenciūte. „Esu kvietęs ir anksčiau tėvus į spektaklius užsienyje, bet jie juokavo sakydami, kad atvyks, kai dainuosiu „La Scala“. Ir ką gi – tai įvyko. Esu dėkingas už tai likimui“, - džiaugėsi Kostas.
Gerte gėrė įspūdžius
Dešimt savaičių praleidusiam Milane artistui vis dar sunku apibūdinti išsipildymo jausmą. „Aš nelaikau debiuto „La Scala“ scenoje vien tik dideliu savo laimėjimu, - tikino Kostas. – Vertinu šį įvykį pirmiausia kaip likimo atsiųstą progą pasimokyti iš rinktinių artistų, kad galėčiau toliau judėti pirmyn. Tokio lygio partneriai yra didžiulis kūrybos impulsas“.
„Aš dalyvavau visose pagrindinio ansamblio repeticijose, - pasakojo K.Smoriginas. – Gėriau įspūdžius ausimis ir akimis stebėdamas, kaip savo personažus kuria Brynas Terfelis, Ildebrando D‘Arcangelo, Peteris Mattei. Pats šiais metais debiutuosiu Leporelo ir Don Žuano vaidmenimis, tad klausiau šių artistų ir patarimų, kiek galėdamas sėmiausi iš jų patirties. Mes buvome viena draugiška komanda“.
K.Smoriginas buvo tarp tų, kuriems teko daugiausia triūsti su režisūros žvaigžde R.Carsenu, nes žymieji solistai su Ana Netrebko priešakyje suvažiavo į Milaną vėliau.
„R.Carsenas kūrė savo „Don Žuano“ viziją eksperimentuodamas būtent su antrąja solistų sudėtimi, - pabrėžė K.Smoriginas. – Mes ne iš karto suprasdavome jo idėjas – net nuogastavome, kad daug kas liks mįslė, bet galiausiai paveikslas susidėliojo. Atsirado lengvumas; aš supratau, kad Mazetas ir jo nuotaka Cerlina yra žemiškiausi šios mistiškos istorijos personažai.
R.Carsenas man leido sukurti personažą tokį, kokį įsivaizdavau, nors tekdavo ir smarkiai pasiginčyti. Tai buvo nedidelis, bet svarbus vaidmuo“.
Kostas džiaugiasi gavęs naudingų patarimų ir iš legendinio maestro D.Barenboimo, kuris diriguoja „Don Žuaną“ beveik visą savo karjerą. „Mes daug dirbome dviese maestro kabinete, kuriame stovi didžiulis rojalis, - pasakojo solistas. – Muzikavome ieškodami įvairių vokalo spalvų, kalbėjomės ir juokavome.
Kai prie pulto D.Barenboimas, gali jaustis visiškai saugus – jis stebi dainininką kiekvieną akimirką, tiesiog kartu kvėpuoja. Sekdamas juo nesuklupsi. Man per viešnagę Milane nekilo jokių muzikinių problemų“.
Tačiau Kosto dainuotus spektaklius dirigavo jau kitas maestro - Karlas Heinzas Steffensas, užbaigdavęs operą net 20 minučių anksčiau negu legendinis dirigentas.
Šimtametę aurą saugo dvasios
„La Scala“ teatre padeda pačios sienos, - juokavo K.Smoriginas. – Akustika čia tokia gera, kad uždainavus atrodo, lyg būtum gavęs mikrofoną“.
Tačiau senovės dvelksmo 233 metų pastate, pasak artisto, jau beveik nesijaučia. Senąjį pavidalą išsaugojo tik teatro scena ir žiūrovų salė, o likusi jo erdvė yra renovuota.
„Vis dėlto mistikos ten yra – tarsi klajotų nematoma dvasia, kažkas judėtų, - bandė atkurti savo pojūčius Milano šventovėje solistas. – Per vieną repeticiją netikėtai nukrito sunki uždanga, vos neprispaudusi šokėjos“.
Gal tai buvo mergina, spektaklyje nuogutėlė bėganti per sceną? Šis R.Carseno personažas paliko mįslę tiek artistams, tiek žiūrovams, o „La Scala“ tradicijų saugotojams gal net pasirodė išniekinęs šimtamečio teatro aurą?