83 metų P.Etaixas su malonumu per pasaulį lydi savo filmų retrospektyvą. Jo juostų likimas – jau legenda. Kadaise P.Etaixas pelnė šlovę, 1963 m. buvo apdovanotas „Oskaru” už trumpametražį filmą „Gražių sukaktuvių”, tačiau jo kūrinių teises pasisavino kino bendrovė – juostos ilgai dūlėjo visiškai užmirštos.
P.Etaixas – komikas, klounas, dirbęs ne tik kine, bet ir cirke, kabarete.
Bet istorijoje dėl filmų autoriaus teisių menininkas pasižymėjo ir kaip atkaklus kovotojas. Teises jis atgavo 2010 metais.
Ir štai galime kvatoti iš seno gero klouno triukų prancūzų kino festivalyje „Žiemos ekranai” žiūrėdami 5 pilnametražius ir 3 trumpametražius restauruotus filmus.
Sostinėje penktadienį prasidėję „Žiemos ekranai” iki vasario 5 d. keliaus po Lietuvos miestus – aplankys Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Alytų, Nidą.
Pats P.Etaixas susitikimuose su publika elgiasi kaip koketiškas klounas.
Vilkėdamas tradiciniu geltonu švarku su raudona nosinaite kišenėlėje jis suvaidina viską, ką tuo metu kalba vertėja, o po to apdovanoja ją bučiniu.
P.Etaixas vaidino savo režisuotuose filmuose, kurių scenarijų bendraautoris – Jeanas Claude’as Carriere’as, aktorius ir scenaristas, vėliau dirbęs su legendiniu režisieriumi Luisu Bunueliu.
Nors ekrane matome klounadą, P.Etaixo herojus – jaunas elegantiškas buržua su skrybėle, kurią kilnoja taip mandagiai kaip Charlie Chaplinas.
Herojus kilęs iš turtingos šeimos, o jo drovumas, ypač su moterimis, dažnai tampa komiškų situacijų pagrindu.
Komiko karjerą P.Etaixas pradėjo mažų miestelių scenose, mugėse ir savo ateitį matė cirke arba miuzikhole. Tačiau 1954 metais jis pateko į tuo metu garsaus kino komiko Jacques’o Tati filmavimo aikštelę, kaip sakė pats P.Etaixas, „tiesiog pasikonsultuoti dėl kai kurių triukų”.
Meistrui J.Tati patiko jaunojo kolegos piešiniai. P.Etaixas buvo pakviestas likti filmo „Mano dėdė” aikštelėje, piešti, būti režisieriaus asistentu, drauge kurti J.Tati personažą, afišas.
Dabar tie piešiniai – ant sostinės kino teatro „Pasaka” sienų, nes keliauja su P.Etaixo retrospektyva. J.Tati įkvėptas ir užkrėstas, P.Etaixas ryžosi ir pats kurti filmus, nes nuo vaikystės žavėjosi Ch.Chaplinu, kitais ekrano komikais.
Tik po nelemto susikirtimo su kino bendrove P.Etaixas grįžo į cirką. O jo vieną naujausių kino vaidmenų – daktarą Bekerį – galime matyti dabar rodomame Aki Kaurismäki filme „Havras”.
J.Tati (1907–1982) retrospektyva – dar vienas „Žiemos ekranų” malonumas. Iš aristokratiškos šeimos kilęs J.Tati buvo komikas nuo jaunystės. Jam sekėsi ne mokslai, o sportas – jojimas ir tenisas, bet net ir tai vėliau tapo jo parodijų objektais.
Ponas Julo – amžinas J.Tati kino personažas, keliavęs iš filmo į filmą. Ištįsęs, su per trumpomis kelnėmis, plačiu lietpalčiu, pypke lūpų kamputyje, pabuvusia skrybėle jis plastiškai žirgliojo ir pakliūdavo į kebliausias situacijas.
Žmogų nustelbia technikos gausa, o ponas Julo vertina jausmus, jis dėmesingas, švelnus. Ir nepasimeta pasaulyje, užtvindytame mašinų. J.Tati režisuoti ir suvaidinti filmai „Pono Julo atostogos” (1953), „Mano dėdė” (1958), „Pramogų metas” (1967), „Eismas” (1971) – ne tik labai juokingi, bet ir stebėtinai aktualūs.
„Filmavimo aikštelėje J.Tati buvo labai reiklus, dirbo absoliučiai susikaupęs ir atrodė baisiai blogos nuotaikos, – prisiminė P.Etaixas. – O gyvenime jis buvo linksmas.”
Paryžiaus aikštė, netoli kurios J.Tati gimė, dabar pavadinta jo vardu.