Įprasta, kad žiemos švenčių laikotarpiu spektaklių vaikams pridygsta aibė, o teatro lankomumo kreivė šauna aukštyn. Juk vaidinimų vaikams visada per mažai. Be to, sakoma, kad būtent vaidindami patiems mažiausiems teatrai auginasi būsimą publiką.
Šis straipsnis tebūnie gidas po tris įdomesnes premjeras vaikams. Būtent jos leidžia nujausti, kad teatrai kuria naują, kitokį dialogą su mažaisiais žiūrovais.
Patiria kūrybos stebuklą
Nacionalinio dramos teatro spektakliuose „Murkšlinas ir Turkšlinas” (režisierius Evaldas Jaras) ir „Grybų karas” (režisierius Valentinas Masalskis) bei Vilniaus mažojo teatro vaidinime „Mama katinas” (režisierius E.Jaras) sukama mūsų teatre kiek neįprastais bendravimo su publika maršrutais.
Juose akivaizdžiai bėgama nuo populiariųjų pasakų su aiškia fabula ir dar aiškesniu moralu. Traukiamasi nuo pasakojamojo žanro apskritai.
Šių trijų spektaklių esmė ir maloniausias atradimas – kolektyvinio buvimo čia ir dabar stebuklo išgyvenimo džiaugsmas. Tiesa, režisieriai siekia to skirtingais būdais.
V.Masalskis kuria žaismės ir spalvų prisodrintą klounadą, o E.Jaras eina paradoksaliu keliu ir vaikams pristato savotiškai adaptuotą socialinį teatrą („Mama katinas”) ir absurdo dramaturgijos tradiciją („Murkšlinas ir Turkšlinas”).
Žaisti ir fantazuoti – gera
Vienu populiariausių Mažojo teatro pastatymų tapęs spektaklis „Mama katinas” – iš pirmo žvilgsnio paprasta istorija apie mažą žuvėdriuką ir būrį katinų, mokiusių jį skraidyti.
Scenografas Marijus Jacovskis neatpažįstamai pakeičia nepaslankią teatro erdvę, paversdamas ją tikru didmiesčio pramoninių rajonų užkampiu su grafičiais išmargintomis raudonų plytų sienomis, rūkstančiomis šiukšliadėžėmis ir daug neįtikėtinų užkaborių, iš kurių vienas po kito lenda uodeguoti spektaklio herojai.
Spektaklio autoriai gana aiškiai suformuluoja temas: tolerancija ir pagarba kitokiam nei tu, duoto žodžio laikymasis ir panašiai. Daro tai neįkyriai – į žiūrovą beveik nekreipiama dėmesio ir anaiptol jam nepataikaujama. O vaikai imliai stebi ir klauso. Dalyvauja.
Tai patvirtina bene vienintelė spektaklio vieta, kai kreipiamasi tiesiai į juos. Žuvėdriukas, patikėjęs, kad jis yra katinas, klausia savo mamos-tėčio: „Bet juk katinai neskraido, mama. Ar skraido?” Vaikai žino ir jų raginti nereikia.
Apskritai E.Jaro ir jaunųjų aktorių pastangomis prieš žiūrovų akis atsiranda visai kitas spektaklio moralas. Kai užgroja graikų kompozitoriaus Mikio Theodorakio muzika ir visi katinai – treninguoti, kostiumuoti, pikti ir garbingi – pradeda šokti sirtakį, viskas tampa aišku.
Nors jie visi skirtingi, jiems tiesiog gera būti kartu, gera žaisti, fantazuoti.
Absurdo teatras vaikams
Nacionaliniame dramos teatre E.Jaro režisuotas „Murkšlinas ir Turkšlinas” panašią žinutę siunčia kiek kitokiais būdais. Du keistuoliai – Murkšlinas ir Turkšlinas – laukia tėčio. Kur yra jų tėtis, kas jis ir ar jis apskritai yra – štai kur klausimas.
Iš esmės scenoje matome absurdo dramaturgijos klasiką – „Belaukiant Godo”. Arba dar tiksliau – žaismingą Rimo Tumino spektaklio „Belaukiant Godo” interpretaciją.
Kaipgi kitaip? Juk spektaklyje vaidina šio režisieriaus mokiniai, o E.Jarui taip pat teko padirbėti su R.Tuminu. Murkšlinas ir Turkšlinas – tai du valkatos, naivuoliai, bet ir filosofai, aktoriai, klounai. Ir pirmiausia vaikai.
Apsirengę juodais apiplyšusiais švarkais, vienas užsidėjęs cilindrą, kitas – katiliuką.
Vienas nešasi akmenį, kitas – didžiulį lagaminą. Jie muzikuoja, dainuoja, šoka, fantazuoja, įsimyli ir nekenčia, pykstasi ir susitaiko. Pakyla eiti ir lieka stovėti. Vis laukia tėčio.
Publika čia įtraukiama maksimaliai. Vaikai muša būgną, kremta saldainius, spaudžia aktoriams rankas, mojuoja atsisveikindami.
Unikali buvimo, laukimo kartu atmosfera, žaismingos filosofinės potekstės ir paslėptas moralinis imperatyvas, savotiškai kartojantis spektaklyje „Mama katinas” režisieriaus užimtą poziciją, atperka nežymias vaidybos ir režisūros problemas.
Moko gal tik maivytis
V.Masalskio „Grybų kare” pagal Justiną Marcinkevičių, priešingai, viskas atlikta su kone choreografiniu preciziškumu. Į sceną vienas po kito žiovaudami ir mankštindamiesi įeina tuzinas bildukų.
Juodais riestanosiais batais, keisčiausiomis šukuosenomis – klounados elementas čia itin stiprus.
Toliau viskas vyksta taip, kaip teatre jau begalę sykių matyta: bildukai aptinka dėžę, joje randa įvairių keistų daiktų, nuo kurių ir prasideda žaidimas: grybų karas.
V.Masalskis kuria išradingas mizanscenas, jauni aktoriai fantazuoja, kvailioja, bilda, trepsi, puikiai dainuoja choru. Ir suvaidina, tiksliau sužaidžia, tikslią, technišką ir dinamišką klounadą „Grybų karo” tema.
Vis dėlto kyla abejonė. Tie ryškiausiomis spalvomis apšviečiamos galinės uždangos fone šėlstantys bildukai, dėl paprasčiausių dalykų kvailai nusistebintys klounai, ūkčiojantys ir mikčiojantys jauni aktoriai kažkuo labai primena trypčiojančius teletabius.
Iškyla atsakomybės klausimas. Numanau, ką vaikas galėtų sužinoti spektakliuose „Mama katinas” ar „Murkšlinas ir Turkšlinas”. O ko jaunąjį žiūrovą gali išmokyti V.Masalskio „Grybų karas”? Sakyčiau, maivytis.
***
Straipsnio autorius yra teatro kritikas.