R.Adomaitis žinomas ir mylimas kaip vienas talentingiausių ir darbščiausių Lietuvos teatro ir kino aktorių. Talentas – tai, ką mato visi, atėję į spektaklį arba filmą. Darbštumas, savęs tobulinimas – realybė, kurią mato ir apie kurią legendas pasakoja R.Adomaičio kolegos.
Aktoriaus jubiliejaus išvakarėse kalbamės, vartydami lygiai prieš dešimtmetį išleistą knygą pagal jo dienoraščius „Mintys scenos paraštėse“. R.Adomaitis prisiminė, kad tokiai knygai jį išprovokavusi šviesaus atminimo leidėja Rasa Andrašiūnaitė.
- Pavarčiau savo užrašėlius, pagalvojau: mažu ką iš jaunimo užkabins. Nes atsimenu, kaip aš pats godžiai ieškodavau visokiausių minčių, kurios man padėtų suprasti, - sakė aktorius.
- Skaičiau ir įsitikinau, kad jūs visą laiką savimi nepatenkintas, barate save, laužiate keistis.
- Buvau labai blogas artistas ir ieškojau kelių, galimybių.
- Iš ko jūs, jaunas žmogus, nusprendėte, kad esate blogas artistas?
- Kai visi aplink tau pirštais bado, rodo, koks tu niekam tikęs, tai pradedi tuo truputį tikėti. Nors pasąmonėje turi viltį, kad galima ir kitaip padaryti. Ir kad gal aš galiu būt artistas?
Per visą studijų konservatorijoje laiką man taip niekas ir nepavyko. Kai baigėme, Kapsuko miesto teatrui reikėjo trijų artistų, ir aš sutikau išvažiuoti ten.Supratau, kad tikrasis mokslas prasideda teatre.
Kokia laimė, kad Kapsuko teatrui mūsų reikėjo! Atsiuntė jie sunkvežimį, susikrovėm ten savo sudedamas loveles, „čemodanuką“ su knygom ir išvažiavom. Nieko nemokėjau, bet kvėpavau jau teatro dulkėm.
Po pusmečio Kapsuko teatrą išformavo. Pradėjo važiuoti režisieriai, žiūrėti spektaklius, kviestis trupės artistus pas save. Nes Kapsuke puikūs artistai dirbo: Vytautas Paukštė, Juozas Rygertas, Saulius Sipaitis... Mano laimei, Henrikas Vancevičius mane pakvietė į Kauno dramos teatrą. Laimingas gyvenau grimo kambary. Visi išeina, išsilankstau lovelę. Teatras! Tyla! Ta tyla, ta tamsa, ta prieblanda – ką tu...
Pradėjau po truputį knygas skaityti, mintis rinkti. Daug man padėjo Gražina Balandytė, kurią buvau įsimylėjęs. Ji žaidė su manimi, bet nesvarbu. Ji patarė paskaityti Somerseto Maughamo „Sumuojant rezultatus“. Protinga knyga. Ir dar daug visokios literatūros, kurios aš nežinojau.
H.Vancevičius buvo ne tik talentingas režisierius, bet ir pedagogas. Taigi tais laikais visi važiuodavo į Kauną žiūrėti H.Vancevičiaus „Trijų seserų“, „Bernardos Albos namų“ ir kitų spektaklių. Ir aš H.Vancevičių laikau savo mokytoju.
Ketverius metus išdirbęs Kaune, jau ne tik su alebarda scenoje pastovėdavau. Mes su Vytautu Tomkum vaidinom spektaklyje „Pelės ir žmonės“ pagal Johną Steinbecką. V.Tomkus jau prieš tai vaidino nemažai, bet po šito spektaklio mes pasidarėm artistai. Dar ne visai, bet jau šiek tiek.
- Po to – Vilnius, Akademinis dramos teatras?
- H.Vancevičių pervedė į Vilnių, ir jis mane pasikvietė. Jis taip manimi patikėjo. Matė, kad labai noriu, skaitau, nepasitikiu vien tiktai intuicija, o bandau dirbti. Ir davė man vaidinti Francą Jeano Paulio Sartre‘o „Altonos atsiskyrėliuose“.
Egzistencializmo autorių knygų tada nebuvo išversta, o rusiški žurnalai skelbė kritinius straipsnius. Skaitau: egzistencialistai, neva, neigė kažką, todėl straipsnis kritikuoja. Aha, jeigu už tą kritikuoja, vadinasi pats J.P.Sartre‘as teigia priešingai. Taip mokiausi egzistencializmo.
Ir tada gaunu pjesę „Altonos atsiskyrėliai“, ruošiuosi repeticijoms. Žinau, kad egzistencialistai dramaturgiją panaudodavo savo filosofijai išdėstyti. Aš netgi H.Vancevičiui aiškindavau, ką autorius teigia ir ką jis demonstruoja savo dramaturgija. Mus konsultavo ir psichologai, bet vien psichologinės motyvacijos „Altonos atsiskyrėliams“ suprasti nepakanka.
Taip įnikau į Franco vaidmenį, kad jis pasidarė mano dalis. Mano kūnas ir kraujas. Ir iškarto po „Altonos atsiskyrėlių“ – Mindaugas Justino Marcinkevičiaus dramoje.
- Įdomus jūsų pastebėjimas po „Mindaugo“ premjeros“ 1969-aisiais: „Sėkmė? Pralaimėjimas? Pergalė?.. Išsekęs fiziškai ir dvasiškai. Bedirbdamas išsikroviau, viską iššvaisčiau, atidaviau, ir premjerai nieko nebeliko. Esu tuščias“.
- Dažnas reiškinys. Repetuodamas atiduodi viską, neblogai einasi, atrodo. Bandai pakartoti – niekai. Nieko neįmanoma pakartoti, nes teatras yra dabar ir čia. Tik dabar.
- Ar mėgote vaidinti komediją? Pamenu, koks netikėtumas buvo matyti jūsų temperamentingą nevykėlį Gregorą Irenos Bučienės „Makropulo recepte“ – Karelo Čapeko pjesė buvo statoma Monikos Mironaitės 60-mečiui. Kokia senovė – 1973-ji.
- O, Gregoras „Makropulo recepte“ buvo atgaiva. Nedaug komiškų vaidmenų turėjau. „Vėploj“, pavyzdžiui. Prancūziška šiuolaikinė komedija. O, kaip man patiko! Žiūrovui – nežinau.
- Štai, ką galvoju: Francas, Justino Marcinkevičiaus Mindaugas, Mažvydas, Henriko Ibseno Junas Gabrielis Borkmanas su Henriku Vancevičium, Alberto Camus Kaligula su Jonu Vaitkumi Kaune, Seras Ronaldo Harwoodo „Aprengėjuje“ kurį Algirdas Latėnas buvo pastatęs jūsų 60-mečiui, vaidmenys Irenos Bučienės spektakliuose – ne tik komiškas Gregoras, bet ir dramatinis Andrejus Aleksandro Gelmano „Akis į akį su visais (duetas su Egle Gabrėnaite), sarkastiškasis personažas AA Slawomiro Mrožeko „Emigrantuose“ (duetas su Vytautu Rumšu), o dar kino vaidmenys Vytauto Žalakevičiaus, Almanto Grikevičiaus, Arūno Žebriūno filmuose ir svetur...
- Ką tuo nori pasakyti?
- Kad vieno artisto biografijai – tai daug, nepakeliamai daug, o juk vaidmenų jūsų suvaidinta dešimteriopai daugiau. Galbūt tai klausimas apie savęs sekinimą darbu be sustojimų?
- Ne, aš neatsisakydavau vaidmenų. Kai kurie kiti vaidmenys man būdavo ir svetimi, nepriimtini, ir aš juos blogai vaidindavau. Nesistengdavau tų svetimų gerai vaidinti. Man reikia, kad vaidmuo bent šiek tiek mane užkabintų.
- Dabar vienas didžiausių jūsų vaidmenų – Tėvas spektaklyje „Paskutiniai mėnesiai“, kurį režisavo Rimas Tuminas su Arvydu Dapšiu? Tai rodoma Mažajame teatre nuo 2005 m. lapkričio: senas profesorius laukia iš darbo pareinančio sūnaus, kuris padės jam persikraustyti į senelių namus, klausosi muzikos, bendrauja su seniai mirusia žmona, tik jai gali papasakoti, kaip jis jaučiasi, ką mąsto, kas jį skaudina.
- Man visada buvo įdomu nevaidinti teatre. Furio Bordono pjesėje “Paskutiniai mėnesiai” viskas atitinka mano dabartinę būklę, mano mąstymą. Bet jau repetuodamas supratau, kad teatre negalima nevaidinti. Geriau vaidinti. Nes jeigu viskas atitinka - nebelieka atstumo, požiūrio. Teatrui ne šiaip sau reikia kaukių, persirengimų, grimo.
Nuo studijų laikų labai kankindavausi, kad negaliu patikėti tuo, ką turiu suvaidinti. Kartą po vieno studentiško etiudo priėjau prie savo dėstytojos I.Vaišytės ir vos ne verkdamas sakiau: netikiu. Ji taip pažiūėjo į mane: tada, sako, tu negali būti aktorius. Tas dar labiau mane pritvojo.
O Michailo Čechovo knygos man pasiūlė labai gerą dalyką: tu nesistenk patikėti, scenoje – ne tiesa, o išmonė, tu papasakok apie tą personažą. Mano supratimu, tai daug teisingesnis kelias, negu Konstantino Stanislavskio „aš duotosiomis aplinkybėmis“. K.Stanislavskis sunkiasvoris, prievartautojas. Pajausk! Išgyvenk! M.Čechovas: nereikia pajausti, papasakok man.
- Kaip įsivaizduojate savo jubiliejaus šventimą antradienį teatre? Ko tikitės?
- Nieko nesitikiu, o įsivaizduoju labai paprastai: suvaidinsiu vieną dalį „Paskutinių mėnesių“ – tik monologą apie senukus. O paskui kaip bus, taip bus.
Esu labai dėkingas Mažajam teatrui, kuris pasiūlė. Nesitikėjau, tikrai. Labai gražu iš teatro pusės, nes Lietuvoje baigia išnykti aktorių viešų jubiliejų tradicija. Kitos šalys moka pagerbti savo teatrų senukus. Tegu jie jau nieko scenoje nebesugeba, bet... Gražu. Tai palaiko teatro dvasią. Tikėjimą teatru.