Mergina prisipažino, jaučianti ne prievolę rašyti antrąją knygą, o baimę.
Po „Dirbtinės muselės“ išleidimo Jurga parašė keletą novelių, tačiau sako jaučianti, kad reikia judėti iki kažko kito. „Atrodo, išsėmiau siurrealizmą, trumpąją prozą. Noriu kažko ilgesnio, tam ilgesniam reikia laiko, kad eksperimentuotum, pabandytum kažką“, - Jurga neatsisako minties ateityje parašyti romaną.
Visą laiką J.Tumasonytė rašė prozą, ji pati sako, kad keli per gyvenimą parašyti eilėraščiai tebuvo nevykę bandymai. Nei rašytoja, nei slemerė, nei „jaunoji prozininkė“ − pastarasis kūrėjo apibūdinimas Jurgai apskritai kelia juoką.
Kas yra tamsiaplaukė Jurga? „Galima sakyti, kad tiesiog dirbu su tekstais“, − kukliai nusišypso mergina.
Keldamasi penktą ryto iki aštuonių ji rašo: „Po truputį supranti, kad čia kaip joga, kad jau gali tas šlaunis praskėst labiau, nes įgauni tą įpratimą, greičiau parašai vis daugiau ir koncentruočiau. Anksčiau būdavo, kad nors ir daug parašai, bet paskui redaguoji ilgiausiai, nes nesąmonių būna“.
Jurga užsibrėžė tikslą − gyventi iš tekstų. Šiuo metu ji kuria tekstus reklamos agentūroje, rašo knygų recenzijas, todėl, kaip pati sako, velniškai daug skaito.
Kūrybinių idėjų J.Tumasonytė semiasi iš gyvenimiškų kuriozų ir nelogiškumų. Vienoje savo novelėje mergina aprašo ant palangės vazonėlyje augančią vaginą, kitos novelės herojė perka sau tėvą: „Viskas prasidėjo nuo to, kad man atrodė, jog baisiai daug visur to moters seksualumo. Tiesiog trykšta per visur tos moterys. Ir tarp mano draugų būdavo toks juokelis, kad vietoj galvos auga vaginos ir jos šnekasi. Kažkaip viskas man puikiai susisiejo. Arba, tarkime, su perkamu tėvu. Juk yra karpiai, kurie dūsta tuose akvariumėliuose. Ir aš pagalvojau, o kaip būtų jei ateitum į parduotuvę, o ten diedai sumerkti ir tu gali rinkis.“
Kurti merginą įkvepia žmonės, kurie prasmingai leidžia savo gyvenimus. Paauglystėje tai buvo rašytojai Jurga Ivanauskaitė ir Antanas Škėma. „Man nuo pat mažens bjaurumo estetika buvo daug artimesnė už gražumo estetiką. Daug įdomiau buvo tie baisūs užkaboriai. Kaip Dianos Arbus fotografija, žmonės iš paribio, man ji yra labai artima“, − kalbėjo Jurga.
Autorės novelių herojų amžius labai įvairus. Viena novelė yra apie moterį, kuri jau prie mirties slenksčio − jau apie 90−dešimt ar daugiau metų, kita novelė apie moterį turinčią vaiką, dar viena − apie kūrėjos amžiaus vaikiną. Dauguma herojų − moterys. „Kažkaip lengviau yra į jas įsijausti, tikriau būna kai rašai iš moteriškos pusės. Man įdomu pažaisti ir ateity norėčiau daugiau pažaisti lytimis. Kūryba − smagus žaidimas. Būtų nesmagu, tai kam rašyti?“, − retoriškai klausia mergina.
Nors Pirmosios knygos konkurso laimėjimas yra tarsi premija už įdėtą darbą, mergina abejoja ar apdovanojimai ir įvertinimai skatina daugiau kurti: „Jie gal kaip tik kartais kelia baimę, o kas bus po to? Amžina baltojo lapo baimė: dabar gerai, o po to gal nieko neišeis, gal dabar tave įvertino, o po to sumindys?“
Rašydama kažką naujo J.Tumasonytė turi kūrinio viziją, kuri kartais išsirutulioja atsitiktinai: „Rašiau tekstą apie pitbulį, kuris iškando tėvui skruostą, po to motina virto pitbuliu ir tėvas išplaukė su tuo pitbuliu į Ramųjį vandenyną. Kūrinio mintis man buvo kilusi iš draugo pasakojimo, kad jo tėvas jūrininkas ir atveža visokių bananų. Pagalvojau, kad jei jis jūrininkas, tai gali ir gyvūnų parvežti, o paskui viskas išsirutuliojo iki to, kad tėvas gali turėti ir žmoną gyvulį“, − kūrybines vingrybes pasakojo mergina. Paklausta, kada atsiranda pojūtis, kad gali kažką parašyti pašnekovė nusijuokė, kad tai panašu į norą nueiti į tualetą. „Būna, reikia, ir ką daryti? Bet jei nebus kur rašyti, tai noras gali ir praeiti“, - sako ji.
„Dirbtinė muselė“ tarsi jaukas skaitytojui − arba pagaus, arba ne. Visi tekstai knygoje turi didelį dirbtinumo įspūdį, kurio siekiama sąmoningai.
Vis tik visi kuriantys žmonės sutaria vienu klausimu − sugalvoti kūrinio pavadinimą yra sunkiausia kūrybos dalis. „Pagalvojau, kuris visų esančių novelių pavadinimas yra skambiausias. Jau buvau galvojusi pakeisti „Dirbtinę muselę“ pavadinimu „Kontracepcija“. Kaip koncepcija. Sušaukė komisiją ir nutarė, kad ne, netinkamas pavadinimas, parduos paskui prie kokio vaistų skyriaus, ne taip supras“, − juokėsi Jurga.
Mergina šypsodamasi prisimena ir pirmąjį savo kūrinį, kurį įkėlė į portalą rašyk.lt. „Vadinosi „Ledinė rožė“ ir buvo apie prostitutę. Nepamenu kas ten tiksliai buvo, tik pradžią pamenu: „Jos gyvenimas buvo kaip pigi kava“. Aš tada kavos negėriau, bet man taip atrodė, kad jei jau pigi kava, tai čia yra labai blogai, kava gali būt tik brangi, turbūt.“
J.Tumasonytė sako, kad šiuo metu jai gyvenimas yra tik priedas prie to, kad galėtų kažką sukurti: „Labai bijau, kad kada nors bus taip, kad man niekas nebesikurs. Tada bus liūdna. O gal ir ne. Bet šiuo momentu tai atrodo svarbiausias dalykas. Didžiausias prasmė.“