LMRF per metus pakviečia meno mėgėjus į daugiau kaip šimtą įvairių renginių. Jie skiriami studentams ir senjorams, socialiai remtiniems ir neįgaliems žmonėms bei išrankiems meno gurmanams.
Siaučiant krizei, braškant kultūros biudžetams, LMRF komanda neužmetė nė vienos savo pradėtos brandinti idėjos jau du dešimtmečius vingiuojančiame begalinių darbų karavane.
Tas idėjas – ilgametes veiklos programas, virtusias šalies kultūros gyvenimo neatsiejama dalimi, Filharmonijoje ir primins Fondo ambasadoriais tapę žinomi šalies artistai.
Daug kuro nebereikia
„Kad mūsų veiklos traukinys važiuotų, dabar reikia tikrai nedaug kuro, - juokavo L.Stulgienė. – Aš galiu diriguoti komandai kad ir visai maža batutėle, o susirgusi neiti į darbą ir būti rami, kad viskas bus padaryta kruopščiai ir tiksliai“.
Mat Fonde nėra pakeleivių. Beveik visi jo darbuotojai čia atėjo prieš keliolika metų, o finansų ministre vadinama direktorės pavaduotoja Eglė Ugianskienė dirba jau 20. Per tą laiką nebuvo nė vieno Fondo stabtelėjimo, žlugusių renginių ar apytuščių salių jo koncertuose.
„Mumis pasitiki užsakovai ir atlikėjai - galime dirbti su bet kuriuo Lietuvos menininku“, - džiaugėsi L.Stulgienė.
Vienintelis jos širdies skausmas – keblumas atsilyginant artistams. „Kartais nėra kur dėti akių dėl kuklių honorarų“, - neslėpė Fondo direktorė.
Darbštaus kolektyvo adresu nuolat pilasi komplimentai už pasiaukojimą, bet ne mecenatų čekiai.
Atlygis – geros emocijos
„Kurdama LMRF nemaniau, kad prireiks valstybės paramos – tikėjausi finansuoti jo veiklą tik privačių rėmėjų lėšomis, - prisipažino L.Stulgienė. - Tačiau rimti verslininkai aukoja pinigus kultūrai nenoriai. Lėšų kaupimas Fondo veiklai prilygsta kone Sizifo darbui, tačiau vien tik valstybės parama toli nenuvažiuotume“.
Todėl šilta ar šalta, direktorės kabinete ir po darbo valandų dega šviesa, galvoje verda idėjos. Ji žymisi dingtelėjusias mintis ir Fondo koncertuose, važinėja semtis patirties į išradingų kolegų festivalius.
„Viskas atsiperka. Būna taip gera po kiekvieno koncerto, kai matome žmonių džiaugsmą“, - kalbėjo L.Stulgienė. – Dabar jau mėnesį gyvenu emocijomis, kurias sukėlė Jono Strielkūno kūrybos vakaras Šv.Jonų bažnyčioje, „Alma Mater Musicalis“ cikle. Žmonės jame sėdėjo kaip užburti poezijos – pasibaigus vakarui, niekas nenorėjo skirstytis“.
Avarija nesulėtino apsukų
Jubiliejaus išvakarėse pusė LMRF darbuotojų ėmė sirguliuoti dėl atslinkusių šalčių. Mat Fondo patalpos dėl įvykusios avarijos šildomos tik elektriniais radiatoriais – čia vos keliolika laipsnių šilumos. Pagerinti sąlygas jau dvejus metus nesukrapštoma pinigų.
Tačiau nei klasikos koncertų tūkstantinei auditorijai, nei kitų solidžių renginių Fondo kolektyvas nenustojo organizuoti.
„Jei praturtėtume, plėstume savo programas, - neabejojo L.Stulgienė. – Mes sugebame kur kas daugiau, negu darome dabar“.
Aštuoni Fondo žmonės šiuo metu vykdo dešimt tradicinių programų, tarp kurių yra ir du solidūs tarptautiniai festivaliai. Tačiau LMRF dėmesio dar tikisi kone visi, susiduriantys muzikos kelyje su įvairiomis problemomis.
Fondas yra nupirkęs muzikantams instrumentų, netgi du parūpinęs vienai daugiavaikei vargstančiai druskininkiečių šeimai, kuri kreipėsi pagalbos. Į Fondą krypsta ir vykstančiųjų į konkursus bei studijuoti užsienyje akys.
„Jei tik galėtume visiems padėti, - atsiduso L.Stulgienė. – Skaudu, kad mūsų galimybės yra labai ribotos“.
Renginiais apėmė visą Lietuvą
Lietuvos muzikų rėmimo fondas įregistruotas 1992 m. sausio 30 d. Tačiau savo veiklą jis pradėjo dar 1991-aisiais pagerbdamas prizais tarptautinių konkursų laureatus tuometiniuose Menininkų rūmuose. Ši ceremonija tapo tradicine. Tik laureatų anuomet buvo 18, o dabar būna per 200.
19-tus metus neslūgsta publikos susidomėjimas akademinei visuomenei skirtu Fondo ciklu “Alma Mater musicalis“ sostinės Šv.Jonų bažnyčioje. Šioje programoje jau dalyvavo visi didieji bei kameriniai šalies orkestrai, chorai, žymūs solistai ir aktoriai.
Viena svarbiausių Fondo programų – nuo 1999 m. rengiamas tarptautinis muzikos festivalis „Sugrįžimai“. Jis pirmasis pradėjo grąžinti į Lietuvą svetur iškeliavusius muzikos talentus.
„Sugrįžimuose“ pasirodė lietuvių muzikai iš visų pasaulio žemynų, skambėjo pusšimčio lietuvių autorių kūriniai. Menininkų emigracijos tema gvildenta ir festivalio apskrito stalo pokalbiuose bei konferencijose.
Prieš 9-erius metus Druskininkuose LMRF įsteigė vieną didžiausių šalies vasaros festivalių „Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu“. Jis tapo ne tik įvairių menų vitrina, bet ir M.K.Čiurlionio palikimo tyrinėtojų iš viso pasaulio susitikimo vieta bei paskata jiems skverbtis į naujus čiurlionianos klodus.
Fondas pasiekė daugybę nuošalių Lietuvos vietovių programos „Mūsų miesteliai“ koncertais.
Specifinei auditorijai jis skiria savo koncertus „Beauštanti aušrelė“, „Būkime kartu“, „Atgaiva“, „Sakralinės muzikos valandos“.
LMRF įsteigti ir išlaikomi S.Vainiūno namai tapo neįgaliųjų meno laboratorija, studentiškų koncertų, menininkų ir kraštiečių sambūrių vieta, mažąja dailės galerija.