Dar garsiajame keturių dalių tapiserijų cikle „Moterys arhatos: Danutė, Lina, Violeta, Kristina“ (2003–2005) Laima vaizdavo moteris, net vardais jas pavadino, bet vaizdinyje nesuasmenino: aukso siūlų fone plaukais išausti moterų torsai (be veidų) pamažėl sukosi į tolumą kaip šventųjų arhatų statulos budistų šventyklose.
Ir šįkart, penkiasdešimtmečių pitijų cikle, kurį sudaro net aštuonios tapiserijos, menininkė į moterį žvelgia sakraliai. Pitijos senovės graikų istorijoje buvusios pranašės – dieviškosios tarpininkės, teikdavusios ištaras orakulams, o šie jas išaiškindavo klausiantiesiems patarimo. Pitijomis būdavo tampama keliais būdais, bet šioje pareigybėje dominavo brandaus amžiaus moterys, joms buvo būdinga išlavinta vidinė klausa ir rega, gebėjimas „persijungti“ į ketvirtąjį matavimą – dvasiškąją erdvę. Kaip akivaizdu iš ciklo „Penkiasdešimtmetės. Pitijos“ kūrinių, Laimai Oržekauskienei moteriškosios išminties, harmonijos ir dvasingumo amžius yra penkiasdešimtieji metai, šį amžių ji įprasmina išausdama aštuonias penkiasdešimtmetes drauges. Su jomis nueita gyvenimo atkarpa nuo vaikystės. Prisiminimai, bendri išgyvenimai, charakterių ir pomėgių skirtumai šiose tapiserijose įprasminti per ornamentus ir „aksesuarus“, kuriais aprengiamos moterų figūros.
Šį kartą, nors ir nevadinamos vardais, moterys atpažįstamos, tik jų žvilgsniai – ne atviri, o paslaptingai krypstantys į tolumą (ta pačia dieviškąja kryptimi kaip ir moterų arhatų torsai), lyg laukiant ištaros iš dangaus. Kasdienybė ir grynumas (moterys apsivilkusios minimaliai arba nuogos) naudojami kaip tikrumo ir savęs priėmimo metafora, nes visa, kas per dešimtmečius apauga mūsų kūną, yra įvaizdžio, o ne esybės dalis. Jausti savo kūną kaip sielos indą reikalinga branda ir išminties saikas, leidžiantis suvokti reiškinių priežastingumą, – pitijos ištara.