Kardiologijos Institute profesorių klubo prezidentė, prof. Angelė Valančiūtė stebėdamasi akademiko atmintimi klausė, kaip pavyko įsiminti tiek asmenybių ir kvietė akademiką pasidalinti mintimis, kaip sugebėjo visa tai atgaminti ir sutalpinti knygoje.
Tęsdamas susitikimą, akademikas sakė, kad; „panorau šnekėti apie asmenybes ir parašyti situaciją, kurioje bendravome ir mano paties būseną su aprašomomis asmenybėmis. Visus aprašytus asmenis pateikiu per savo prizmę“. Autorius minėjo, kad knygoje aprašyta virš 30 asmenybių, kurios yra aukščiau mūsų suprastos asmenybės lygio.
Autorius pripažino, kad jį ‚jaudina žmogaus gyvybės vertė. Žmogus yra bevertis... nėra lygus su kitais. Lygybės , anot, autoriaus nėra nuo vaikystės ir net po mirties.“
Akademikas su pagarba rašo apie prieškario laikų medikus prof. P. Mažylį, V. Kuzmą, B. Abraitį, V. Lašą. Labiausiai pabrėždamas jų inteligenciją ir išprusimą. Pateikė pavyzdį, kai jį, vaiką tėvas nuvedė pas prof. V. Kuzma. Ant kojos buvo iškilęs gumbas.
Apžiūrėjęs ją, daktaras susirado spintoje labai storą knygą, ją pavartęs pasakė, kad nieko daryti nereikia. Tuo pavyzdžiu akademikas norėjo pasakyti, kad garsus medikas nesivaržė žvilgtelti ir į knygą jeigu turimų žinių nepakako.
Su šypsniu akademikas klausė susirinkusiųjų, ar skaitote skelbimus, kad toks ar kitas gydytojas gydo ligonius. Bet ar susimąstome, kodėl skelbime nėra žodžio „išgydome“. „Gydyti galime visi, o išgydyti nekiekvienas“. – polemizuodamas apie požiūrį į gydymą sakė profesorius.
Akademikas daug bendravo su tuometinės Tarybų Sąjungos kardiochirurgais. Prisipažino, kad ;„pažinojau visus SSRS ir pasaulio širdies chirurgijos pradininkus, tame tarpe ir tuos, kurie atliko pirmąsias širdies persodinimo operacijas“. Ypač geri ir draugiški santykiai išliko bendradarbiaujant ir su prof. Glebu Solovjovu ir akademiku Nikolajumi Amosovu.
Knygoje profesorius dalinasi prisiminimais apie „suvakarėjusius profesorius“ – Edvardą Varnauską ir Rimgaudą Nemicką. Jo rūpesčiu JAV galėjo stažuotis nemažai mūsų kardiologų.
Džiaugiasi autorius ir savo mokiniais. Jo pradėtą kurti širdies chirurgijos centrą perėmė Rimantas Benetis. Šiandien vienas garsiausių pasaulio kardiochirurgų.
Lietuvos Maironio literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, pradėjusi knygos pristatymą muziejuje, perskaitė akademiko pacientės, mokytojos Virginijos Zubrickaitės laišką. Laiško autorė prisiminė akademiką, džiaugėsi jo parašyta knyga ir linkėjo laimės visiems : „kurie saugo ir gelbsti mūsų širdis“.
Direktorė sakė, kad akademiko polinkis rašyti tai nelyginant : „dievo pirštas duotas rašyti“ ir pridūrė, kad rašyti profesorių skatino ir aplinkybės: „kurį laiką pabendravęs su širdimi, o dabar, rašydamas knygas, bendrauja su žmogaus siela“.
Psichologas, dr. Zenonas Streikus stebėjosi, kad akademikas nerašydamas jokio savo dienoraščio „atgamino ir surašė iš atminties ne tiek apie asmenybes, o apie save“.
Lygindamas knygas pagal jų išliekamąja vertę psichologas juokais sakė, kas vienas sudeginame, kad nesušaltume, kitomis pasiremiame duris. Akademiko knygos toks likimas negresia. Knyga parašyta motyvuotais ir skaidriais vertinimais.
Pats to nežinodamas, akademikas aprašė pratybas. Viena jų, kaip lavinti kairiąją ranką. Operuojant reikalingos abi lygiaverčiai dirbančios rankos. Kitas pastebėjimas, anot, psichologo tai menas. Beveik visi akademiko aprašomi draugai artimi menui.
O juk menininkas vysto gebėjimą matyti vaizdinius ir tuo pačiu nesuderinamus dalykus padaryti suderinamais. Z. Streikus knygoje įžvelgė daug pagarbos žmogui, net ir mirusiam. Pateikdamas palyginimą , kad „gabus kuris išmoko, o didis , kuris užnorina“ sakė, kad knygoje atsispindi „ transformacijų kaita, likimai jo ir jo draugų, kurie įtakoja mūsų likimus“.
Straipsnio autorius apžvelgė istorinius laikmečius, kuriais gyveno akademiko aprašytos asmenybės. Pateikdamas asmenybes autorius jas tarytum piešia parodydamas pirmiausia jos mokslinius nuopelnus tada savo asmeninį santykį ir išorės apibūdinimą.
Tai daro subtiliai su pagarba. Knygą pradeda savo tėveliais. Tai asmenybės išauginusios asmenybę. Todėl ryškiausia asmenybė akademikui lieka tėvelis Juozas Brėdikis, kurį anot autoriaus: „ne kartą skaudinau, buvau negeras“.
Šiltas ir visa apimantis sūnaus santykis su tėveliu ir galiausiai prisipažinimas, kad „Tėvo Juozo Brėdikio asmenybė įtakoja mane ir po jo mirties“. Taigi ir šiame mūsų susitikime dalyvauja akademiko tėvelis.
Tačiau skaitydamas J. Brėdikio knygą, junti, kad autoriaus santykis su aprašomomis asmenybėmis nėra vienodas. Vieni jų ne tik bendradarbiai ar pavaldiniai bet ir geri draugai. Kitos asmenybės tik bendradarbiai ar palaikantys mokslinius ryšius.
Su šiomis būta ir aštresnių pasikalbėjimų, nuomonių nesuderinamumo. Tačiau akademikas išlieka diplomatiškas, subtilus, kartais nutylintis. Akademiko knyga tai tarsi istorijos vadovėlis, suteikiantis žinių apie laikmečius, asmenybės ir tuo metu vykusius pasikeitimus pasaulio ir Lietuvos kardiochirurgijoje.
Renginiuose akademikas pasirinko savo sudarytą vedimo scenarijų. Pats buvo renginio vedėju. Struktūros prasme tai buvo naujas, nenuobobus renginio vedimo stilius. Kalba profesorius, tada kviečia skaitovus paskaityti ištrauką , kurią pats parinko. Po to kviečiami kalbėti svečiai. Po to vėl ištraukos, susijusios su pašnekesio tema. Galiausia kviečiami klausytojai, susitikimo dalyviai tarti savo pastebėjimus, nuomonę.
Skaitovai abejuose renginiuose buvo neeiliniai. Tai akademiko mokiniai medikai – mokslininkai: gydytoja docentė, dr. Regina Jonkaitienė ir gyd. docentas, dr. širdies aritmijų sektoriaus vadovas Aras Puodžiukynas.
Mintis kyla, kad akademikas J. Brėdikis, tai nuolat beieškanti, dalyvaujanti aplinkos pasaulio ir santykiuose su juo vyksmuose.
Kai literatūros muziejaus direktorė A. Ruseckaitė paklausė, ko dabar lauksime iš akademiko , jis atsakė dabar norisi pailsėti, paskaityti, pamąstyti. Ir supratau, kad tas laikotarpis bus neilgas. Nes be kūrybinės veiklos profesoriaus neįsivaizduoju.
Kūrybinės mintys jau savaime sudaigintos profesoriaus sieloje. Tik laikas nutars, kada joms palengva bręsti ir dygti. O sudaigintas grūdas vaisių duoda tikrai. To įrodymas ir brandžia savo paties patirtimi ir išgyvenimais subrandinta knyga „Likimas lėmė“. Ką lems kita autoriaus knyga?