Ištrauka iš R. Oginskaitės straipsnio „Maištininkas su gitara ir jautria širdimi”
Maestro Vytauto Kernagio kūryba visada atrodė šalia – amžina ir daugeliui lengvai pasiekiama. Tačiau jo dainų žodžiai skambėjo kaip pranašystės, kurioms buvo lemta išsipildyti.
Ankstyvojoje V. Kernagio kūryboje yra daina „Tu neklausk, kas atsitiko“: „Tu neklausk, kas atsitiko./Tikriausiai nieko./Tiesiog kažkas paliko/ Ieškoti pirmo sniego.
Pastaruosius kelerius metus buvo taip: nuvažiuosi savaitgalį į Palangą ir „Ramybėje“ ar „Vandenyje“ galėsi prisijungti prie poros šimtų klausytojų, tą vakarą atėjusių „į gyvą Kernagį“ (anot jo paties) – išgirsti to, kas, vėlgi jo žodžiais tariant, „iki skausmo pažįstama“.
Jų vertybės skirtingos
V. Kernagį savinasi pramogų verslas. Popsui gražu pasipuošti V. Kernagiu, užmiršus, kad jis pats visa savo kūryba yra prieš popsinį (anot jo – plastikinį) tuštumą ir saldumą.
Kad ir viena žinomiausių jo dainų „Išeinu“. Ji tarytum atrenka, kas yra kas V. Kernagio auditorijoje. Ar tai daina apie berniuką, kuris palieka panelę, nes jie dėl kažko nesusitarė? V. Kernagio balse visiškai nėra vienprasmio berniuko ir mergaitės ar vyro ir moters santykio.
Dainoje „Išeinu“ žmogus švelniai ištaria žmogui – brangiam, artimam – kad jų vertybės skirtingos, o tai pasakyti nėra lengva.
Nerimsta žmogus lyg paukštis
Klausiausi balto „Klasikos“ rinkinio plokštelių vieną po kitos ir galvojau: tai mūsų kartos biografija. Bet taip galvoti egoistiška. V. Kernagis nėra vienos kartos balsas. Visi, kurie gyvename čia ir dabar, perėjome per tai, apie ką ir kaip V. Kernagis dainuoja. Iš pradžių – skausmingas, dygus protestas prieš tokį gyvenimą, kokį jauni ir jau pradėję protauti radome.
Žmogus, neįspraustas į rėmus
V. Kernagio dainų netransliavo nei sovietų laikų radijas, nei televizija. Jos netilpo į rėmus, pagaliau ir ten dirbantys žmonės mokėjo skaityti metaforas, atspėti, kas yra paukštis.
Bet jo dainas įrašinėjo Vilniaus plokštelių studija – kaip literatūrines programas. Nes juk nepavadinsi jų estrada.
Už tuos įrašus V. Kernagis, 2008 m. sausį atsiimdamas Nacionalinę premiją, viešai ir nuoširdžiai padėkojo Plokštelių studijos redaktorei Zinutei Nutautaitei.
Tas netilpimas į rėmus – V. Kernagio likimas. Iš pradžių tai žeidė, bet ir išmokė atsparumo.
Naujo žanro pradininkas
V. Kernagio dainavimas paskatino ir padrąsino nemažai žmonių dainuoti poeziją. Dabar net vyksta nebe pirmas dainuojamosios poezijos festivalis, pasiskolinęs vardą iš V. Kernagio dainos „Tai aš“ (daina, tiesa, vadinasi „Nenusigąsk, tai aš“). Toji banga ritasi iš paskos, kai dėl V.Kernagio atkaklumo pats dainuojamosios poezijos žanras tapo įprastas, įteisintas.
Kabareto niekas jam iš paskos nesukūrė. Dainos teatro – taip pat. Viskas maišosi dainuojamojoje poezijoje.
Išsipildžiusios pranašystės
Klausydama „Klasiką“ – plokštelę po plokštelės – pirmą kartą pajutau, kad V. Kernagio dainos skamba pranašiškai – poezijai taip ir turi būti, laikas jai suteikia savų prasmių.
Tačiau tik dabar iš filmo „Maža išpažintis“ įsidėmėjau vieną svarbią V. Kernagio suvaidinto Beno frazę, ištartą neva nereikšmingai: „Aš gelbėju žmones“.
Tai – viena iš meno misijų, V. Kernagio dainos ją atlieka jau keli dešimtmečiai. „Dieve tu mano, aš net nemačiau, kad pasenom“, – vėl „Severiutė“.
* * *
Visą gyvenimą žengė nepramintais takais
* Vytautas Kernagis gimė 1951 m. gegužės 19 d. Vilniuje, aktorių šeimoje.
* Jis buvo vienų iš pirmųjų Lietuvos roko grupių „Aisčiai“ (1966-1968 m.) ir „Rupūs miltai“
(1969-1972 m.) narys.
* 1969-1973 m. studijavo aktoriaus meistriškumą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, o 1975-1980 m. Maskvos valstybiname teatro meno institute – estrados režisūrą.
* 1972 m. suvaidino Beną A.Aramino filme „Maža išpažintis“.
* 1978 m. įrašė pirmą Lietuvoje dainuojamosios poezijos plokštelę „Akustinis“, nuo kurios Lietuvoje prasidėjo bardų kultūra. Muzikologai šį albumą laiko vienu geriausių jo darbų.
* V. Kernagis vaidino ir dainavo Lietuvos kino filmuose „Kai aš mažas buvau“ (1968 m., rež. A. Araminas), „Kažkas atsitiko“ (1986 m., rež. A. Pozdniakovas). Pirmoje lietuviškoje ekranizuotoje roko operoje „Velnio nuotaka“ (1974 m., muzika V. Ganelino, rež. A. Žebriūnas) jis įdainavo Girdvainio partiją.
* Su bendraminčiais subūręs „Kabaretą „Tarp girnų“ (1980-1983 m.), V.Kernagis bandė įteisinti šį žanrą Lietuvos scenose. Dainos teatre (1985-1990 m.) į dainą jis žvelgė kaip į mažą spektaklį.
* V.Kernagis pakeitė ir konferansjė suvokimą, neapsiribojantį vien pranešėjo funkcijomis, bet tampantį viso vakaro šeimininku.
* Dar viena V.Kernagio profesijos briauna – vesti televizijos laidas („Paskutinis šansas“, „Robinzonai“, „Žvaigždžių duetai“).
* Apdovanotas Antano Šabaniausko premija (1995 m.), už nuopelnus lietuviškai muzikai – „Bravo“ statulėle (2000 m.).
* Už nuopelnus tėvynei apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (2002 m.).
* 2007 m. V.Kernagiui paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.