Dabar talentingasis režisierius ir scenaristas grįžta į „Kino pavasarį“ su didžiulio ažiotažo jau sulaukusia drama „Cafe de Flore“, kuri kovo 8 d. buvo apdovanota trejomis Kanados kino akademijos premijomis. Sausio 13-16 d. Paryžiuje vykusiame renginyje „Pasimatymas su prancūzišku kinu“ (Randez-vous with French Cinema) prancūziškus filmus užsienyje viešinanti organizacija „Unifrance“ suteikė unikalią galimybę pusvalandį pabendrauti su Jeanu-Marcu Vallee.
Iš pradžių jis atšaukė visus interviu dėl užimtumo prieš prancūziškos premjeros renginį, bet paskutinę minutę vis dėlto atrado laiko užsukti į viešbutį „Le Grand Hotel“ ir papasakoti intriguojančių dalykų apie Venecijos bei Toronto kino festivaliuose pasižymėjusią dramą „Cafe de Flore“.
Apie dainą„Šiam filmui mane įkvėpė daina arba tiksliau akordeonu atliekama Matthew Herberto muzikinė kompozija „Cafe de Flore“. Pirmą kartą išgirdau ją 2004 metais, praėjus trejiems metams nuo sukūrimo, ir niekaip negalėjau ištrinti iš atminties. Pasakiau sau, kad būtinai privalau sukurti filmą su šia melodija. Ji man priminė kultines Ennio Morricone kompozicijas. Ji turi savyje neprėpiamą kiekį užburiančios magijos“, - papasakojo J.M.Vallee.
„Muzika man yra kertinis elementas filme, o „Cafe de Flore“ ją galėčiau pavadinti svarbiu personažu. Ypač atidžiai atsirinkau kiekvieną dainą ir išbandžiau montažinėje, kaip ji dera prie nufilmuotos medžiagos. Muzikos tikslas mano filmuose - padėti suprasti personažų jausmus ir apibūdinti jų tarpusavio ryšius.
Jau rašydamas scenarijų ir įsivaizduodamas konkrečias scenas maždaug žinojau tikslias dainas, kurias norėsiu panaudoti. Pats susisiekiau su atlikėjais ir sumontavęs išsiunčiau epizodus pasirinktoms grupėms. „Sigur Ros“ muzikantai parašė man elektroninį laišką su įkvepiančiais ir džiaugsmingais atsiliepimais“, - teigė J.M.Vallee.
Apie muziką
„Asmeniniame gyvenime aš pats jaučiuosi lyg DJ'us ir įpratau miksuoti muzikinius rinkinius savo draugams, vaikams, tėvams, mylimoms merginoms. Kai jie lieka vieni, tai gali užsidėti diską, paklausyti ir pagalvoti apie mane. Muzika nuo pat vaikystės yra mano gyvenimo dalis. Muzika įkvepia neapsakomą norą kurti filmus, skatina nerealiai svajoti ir kiekvieną dieną džiaugtis, kad esu gyvas ir galiu į plaučius įkvėpti gryno oro. Jei kažkokia daina tave įkvepia ir padeda išlaikyti gerą nuotaiką arba užpildo sielą šviesiomis emocijomis, tai yra šaunu. Mes susirišame su tam tikra muzika, kuri apibrėžia charakterį, svajones ir požiūrį į gyvenimą. Atradau save rokenrole.
Mane suformavo „Pink Floyd“ albumas „The Dark Side of the Moon“. Paklausiau tų dainų ir pasakiau sau, kad padarysiu filmą taip, kaip man atrodo teisinga, ir sukelsiu daug daug triukšmo“, - prisipažino kanadietis. „Man atrodo, kad „Cafe de Flore“ provokuoja žiūrovus pamąstyti, kiek jų gyvenimui yra svarbi muzika. Kaip jie panaudotų muziką apibrėžti laimės akimirkai? Kokią dainą užgrotų, norėdami parodyti, kad jaučiasi įsimylėję? Kokia muzika jiems padėtų pasakyti mylimam žmogui „Aš Tave myliu“.
Apie montažą
Iš viso filme „Cafe de Flore“ skamba specialiai parinkta 21 daina, apibūdinanti herojų nuotaikas, išgyvenimus, jausmus ir pojūčius. „Dviejų valandų filme gavosi 59 minutės grynos muzikos. Beveik panašu į miuziklą, bet mažiau nei girdėjote „C.R.A.Z.Y“. Daugiausiai laiko užėmė įsigyti teises ir gauti asmeninius autorių leidimus. Dainos mums atsiėjo apie 10% bendro biudžeto, kuris siekia beveik 10 mln. eurų“.
Kitas reikšmingas „Cafe de Flore“ gimimą paskatinęs momentas - tai režisieriaus troškimas sugrįžti prie profesinio pašaukimo montuoti kiną. „Po „Jaunosios Viktorijos“ labiausiai nenorėjau kurti tradicinės struktūros siužeto. Montažas yra mano pirmoji meilė kine. Siekiau sumaišyti skirtingus laikotarpius ir panaudoti įvairiams montažo gudrybes. Scenarijų rašiau beveik dvejus metus ir ieškojau tinkamiausios struktūros, o pradėdamas filmuoti jau turėjau konkretų montažo planą, kaip konkrečios scenos susilipdys galutinėje versijoje“, - sakė J.M.Vallee.
Apie Vanessą
Rinkdamas prancūzų aktores, režisierius pirmiausiai galvojo apie Marion Cottillard, Audrey Tautou, Charlotte Gainsbourg, bet net neįsivaizdavo, kad turės galimybę pasvajoti apie Vanessą Paradis. „Kai prodiuseriai man perdavė informaciją, kad Vanessa sutinka pasikalbėti, tai pradėjau nuoširdžiai abejoti, ar ji tikrai tinkamiausia vaidmeniui. Galvojau, kad ji yra pernelyg graži ir kerinti. Visas Paryžius buvo iškabinėtas „Mis Chanel“ plakatais su Vanessa, o man reikėjo aktorės, kuri ryžtųsi atrodyti paprastai ir nenaudotų absoliučiai jokių gundymui skirtų aksesuarų.
Bet po pirmojo pokalbio sėdėjau sukrėstas ir pakerėtas, kai pamačiau, kaip Vanessa jaučiasi atsidavusi šiai personažei ir kaip trokšto vaidmens. Ji pati yra mama, todėl idealiai suprato mano ketinimus ir tiksliai perskaitė visą siužetinę istoriją. Filmavimo metu Vanessa nenaudojo jokio makiažo ir nesispyriojo, kai pasiūliau perdažyti plaukus blankia ir neįdomia spalva. Norėjau, kad žiūrovai nuo pat pirmos akimirkos pamėgtų Vanessos personažę ir nuoširdžiai pergyventų už ją“, - prisiminė Jeanas-Marcas Vallee. Šiandien jau galime drąsiai teigti, kad režisieriui pataikė teisingai ir jo nuojauta pasitvirtino.
Vanessa Paradis sulaukė palankiausių įvertinimų, o Kanados kino akademija pripažino Johnny Deppo žmoną geriausia metų aktore.
Apie vaikus
Ne mažiau svarbi buvo Dauno sindromą turinčių vaikų atranka. „Mums nerealiai pasisekė. Ačiū Dievui, kad taip viskas susidėliojo. Pirmiausiai sutikome mergaitę Aliciją su Dauno sindromu. Ji pasisakė, kad pažįsta gerą draugą, kuris taip pat turi Dauno sindromą. Tuoj pat išsiaiškinome, kad abu vaikai mokosi vienoje klasėje. Jie vienareikšmiškai myli vienas kitą, trokšta susituokti ir gyventi kartu, svajoja susilaukti vaikų.
Kai tik pamačiau Mariną, tai nesuabejojau, kad tai jis. Iki tol jau keturis mėnesius ieškojome Paryžiuje, Kvebeke, Belgijoje“, - prisiminė J.M.Vallee, kuris jau turėjo bendravimo praktikos su specifinę negalią turinčiais žmonėmis. „1996 metais sutikau vieną asmenį su Dauno sindromu ir įsileidau jį į savo gyvenimą. Mano geri draugai augina dukrytę su Dauno sindromu. Tad spėjau įsitikinti, kad kai šie dauniukai rodo meilę, tai tikrai nemeluoja. Jie įdeda širdį į kiekvieną bučinį ir kiekvieną apsikabinimą. Kiekviena diena su jais būna kupina pozityvių emocijų ir tikrų jausmų“.
Apie Dauno sindromą
Tačiau režisierius puikiai žinojo svarbų niuansą: jeigu Dauno sindromą turintis vaikas ko nors nenori, tai jis tampa užsispyrusiu ir neperkalbamu. Per repeticijas Jeanas-Marcas treniravo abu vaikus reikšti skirtingiausias emocijas ir prisipratino juos taip, kad abu debiutuojantys aktoriai net įjungus kameras nenustojo jo ieškoti. „Teko žaisti slėpynes ir bėgioti iš jų akiračio, nes labiausiai nenorėjau, kad berniukas matytų mane.
Čia labiausiai pagelbėdavo ir situaciją kontroliuodavo Vanessa. Ji specialiai skyrė mėnesį susidraugavimui su Dauno sindromą turinčiu Marinu. Aktorė nuolat lankėsi berniuko namuose, bendravo su tėvais ir kartu valgydavo pusryčius, pietus, vakarienę, o dažnai išeidavo drauge pasivaikščioti Paryžiaus gatvėmis. Kartais Vanessai tekdavo panaudoti specialių gudrybių ir užsidėti Marino mamos skrybėlę, nes berniukas buvo prisirišęs prie konkrečių daiktų ir kitaip neklausydavo. Bet nieko nedarėme per jėgą ir prievartą. Tiesiog investavome kantrybės ir laukėme“.
Apie nuotrauką
Pirmieji festivaliniai „Cafe de Flore“ seansai maloniai nustebino kanadiečių režisierių ir atskleidė jam netikėtų dalykų. „Kai užbaigiau rašyti scenarijų ir sugalvojau dvi istorijas surišančią nuotrauką, tai supratau, kad dauguma žiūrovų kalbės palyginimais su „Švytėjimu“. Susitaikiau ir pagalvojau, na ir tegul visi tyrinėja. Mano momentas yra beveik panašus į „Švytėjimą“, nes finalinė nuotrauka yra tokia neryški ir nesufokusuota, kad sunku ką nors įžiūrėti, o Kubrickas gan aiškiai ir nedviprasmiškai parodė Jacką Nicholsoną nuotraukoje“.
Apie versijas
Jeanui-Marcui žymiai labiau patiko absoliučiai skirtingos žiūrovų reakcijos, nes jis neplanavo išgirsti nuomonių ir klausimų apie reinkarnaciją bei atgimimą. „Mano filmas kalba apie meilę ir apie tikėjimą meilę, apie žmones, kurie mokosi paleisti meilę, kai išblėsta jausmai. Dabar jau pastebiu, kad „Cafe de Flore“ turi dvi absoliučiai skirtingas interpretacijas, bet tik viena iš jų yra teisinga. Neprieštarauju, jeigu norite galvoti kitaip negu esu sumanęs, bet galiu trupučiuką užvesti ant teisingo kelio ir atskleisti, kad per du laikotarpius persipinančiose istorijose įdėjau 3 užuominas, kurios paaiškina maniškės versijos teisingumą“, - suintrigavo J.M.Vallee (autoriaus pastaba: nenorėdamas atskleisti siužeto paslapčių, režisieriaus papasakotus išrišimo raktus dabar nutylėsiu).
Apie nuomones„Cafe de Flore“ autorius karjeros pradžioje išsiugdė savotišką apsaugą - neskaityti jokių recenzijų. „Tačiau man artimi kūrybinės komandos žmonės mėgsta paskaitinėti ir dažnai perpasakoti kritikos esmę. Negaliu suprasti ir paaiškinti vienintelio dalyko, kaip mano filmas galėjo išprovokuoti neigiamus atsiliepimus. Sunku įsivaizduoti žmogų, kurio dvi istorijos visiškai nesujaudintų ir nuteiktų negatyviai. Tai įmanoma tik tais išskirtiniais atvejais, kai į seansą užsuko kritikai su akmeninėmis širdimis, nesuvokiantys jausmų magijos“.
***
Režisierių ir scenarijaus autorių Jeaną-Marcą Vallee Paryžiuje kalbino kino apžvalgininkas Edvinas Pukšta.