Praėjusį ketvirtadienį A.Sutkus jau buvo Paryžiuje, kur pristatė savo darbus lietuvių menininkų parodoje aukštojoje dailės mokykloje.
Paroda, pavadinta „Paryžius–Vilnius. Žvilgsnis į šiuolaikinę Lietuvos fotografiją: Antanas Sutkus, S. ir P.Stanikai, Ramunė Pigagaitė, Deimantas Narkevičius”, – pirmasis Lietuvos kultūros festivalio Prancūzijoje „Kelionė į Lietuvą /Voyage en Lituanie” renginys. Festivalis sumanytas būsimo Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai proga.
– Pastaruoju metu jūsų kūryba dažnai pristatoma už Lietuvos ribų. Ką tik sugrįžote iš parodos atidarymo Brazilijoje, o jau ruošiatės į Paryžių.
Gal specialiai ruošiatės kelionėms, kad jos nepakenktų sveikatai? – paklausiau 72 metų A.Sutkaus skrydžio į Prancūziją išvakarėse.
– Stengiuosi gerai pasverti savo galimybes. Todėl apsisprendęs vykti į Braziliją ir Paryžių atsisakiau kvietimų į savo parodų atidarymus Sundsvalyje (Švedija) ir Berlyne (Vokietija).
Prieš kiekvieną kelionę stengiuosi daugiau pailsėti, užsirašau į vieną kitą sveikatos gerinimo procedūrą. Esu labai dėkingas ir savo kardiologei, ir visiems gydytojams, kurie mane kiekvienai kelionei ruošia kaip kosmonautą – nuodugniai tiria, nustato tikslias vaistų dozes, pataria, kaip nereikėtų elgtis.
Dažnai nutinka taip kaip Mikės Pūkuotuko draugui Tigrui, kuris lipdamas į medį kartojo: „Lipam!”. Tik viršūnėje ištarė: „Dar ir nulipti reikės...”
Taip ir man – kol esu Vilniaus oro uoste, džiaugiuosi, kad skrendu. Tik perėjęs ilgiausius užsienio oro uostų terminalus imu galvoti, kad dar ir parskristi reikės.
– Gal svarbesnės ne tokios reprezentacinės kaip Paryžiuje, o labiau komercinės parodos, tarkim, šiuo metu vykstanti Berlyne, Walterio Bischoffo galerijoje?
– Svarbios ir tos, ir tos. Muziejinės ar reprezentacinės parodos – labiau prestižo kūrimas.
Juk kiekvienas menininkas nori, kad jo darbai atsidurtų svarbaus muziejaus rinkiniuose.
Parodos privačiose galerijose padeda darbams patekti į privačių kolekcininkų rinkinius, leidžia jų autoriams uždirbti. Bet abiem atvejais svarbiausia, kad parodose pristatomas ne tik pats menininkas, bet ir jo šalis.
Juk visuomet pabrėžiama, kad aš esu „menininkas iš Lietuvos” ar „lietuvių fotografas”. Neretai dar trumpai pristatoma ir Lietuvos istorija, pabrėžiama, kad tai išsivadavusi iš okupacijos šalis. Dažnai domimasi ir pačia lietuvių kalba.
Tai atsispindi ir pasaulio šalių laikraščiuose, prestižiniuose fotografijos žurnaluose. Pavyzdžiui, Brazilijos žurnale „CULT”, kuris apžvelgia svarbiausius šios šalies meno įvykius.
– Girdėjau, kad jūsų paroda Brazilijoje gausiai lankoma. Į Kuritibą nukeliavę darbai turbūt dar negreitai grįš į Lietuvą, nes jau planuojamos parodos ir kituose miestuose?
– Taip. Paroda „Antanas Sutkus: laisvu žvilgsniu” vyksta Oscaro Niemeyerio muziejuje Kuritibos mieste. Tame pačiame muziejuje dabar vyksta Francisco Goyos ofortų paroda. Pasibaigus mano parodai ten bus pristatoma Amedeo Modigliani kūryba. Šį mėnesį mano darbai turėtų būti parodyti ir Ekvadore.
O.Niemeyerio muziejuje darbai turėjo kabėti iki gegužės, bet rengėjai jau paprašė manęs pratęsti ją iki birželio vidurio.
Mat per pirmąsias dvi savaites parodą aplankė rekordinis žmonių skaičius – tiek, kiek paprastai ateina per visą mėnesį.
Šiemet ir kitų metų pradžioje paroda bus pristatyta Salvadore, Brazilijoje, San Paule, Belo Orizontėje.
– Esate sakęs, kad nuo vaikystės svajojote aplankyti Braziliją. Kodėl?
– Viename susitikime Kuritiboje aštuonerių metų mergaitė pakėlė ranką ir paklausė, kodėl aš nuo septynerių metų svajojau pamatyti jos šalį?
Kiek sutrikau. Mat nors nuo mažens svajojau pakliūti į Pietų Ameriką – į Braziliją ar Meksiką, net pats nežinau, kodėl. Sovietmečiu buvo nemažai tų kraštų muzikos plokštelių, tarp trofėjinių pokario filmų, matyt, irgi pasitaikydavo juostų apie tuos kraštus.
– Kas paliko didžiausią įspūdį toje tolimoje šalyje?
– Tai, kaip jie rūpinasi savo šalimi ir jos kultūra. Jie didžiuojasi tuo, kad daugiausia dėmesio šalyje skiriama ekonomikai ir kultūrai. Pavydas apėmė pamačius jų fotografijos centrą „Instituto Moreira Salles” Rio de Žaneire. Jis įkurtas 3000 kv. metrų bankininko name, kuris stovi puikios gamtos apsuptyje.
Ten dirba apie šimtą žmonių, o metinis biudžetas – 10 milijonų JAV dolerių. Šį bankininko įsteigtą institutą ir jo filialus kituose miestuose dabar valdo jo sūnūs ir valdyba. Institutas kaupia visų žanrų fotografijas, susijusias su Brazilija.
Superka svarbias fotografijos kolekcijas, kuriose užfiksuota šalies gamta, architektūra, žmonės. Turi šiuolaikiškai įrengtas saugyklas, leidžia knygas, užsiima moksliniais tyrimais. Centrui vadovauja žinomas kuratorius Sergio Burgi – puikus fotografijos specialistas ir patriotas.
Kai paklausiau, kiek vidutiniškai mokama už fotografijos darbą, paaiškėjo, kad po vieną fotografiją jie net neperka. Ima iškart visą ciklą ar kolekciją. Jeigu fotografas vidutinio lygio, moka po 250 tūkst. dolerių, o jeigu labiau žinomas pasaulyje – nuo 1 iki 5 milijonų dolerių.
– O jei kalbėtume ne apie meną, o apie gyvenimą, kas labiausiai patiko Brazilijoje?
– Žmonės. Jie šilti, mėgsta bendrauti, myli vaikus ir niekada nepyksta.
Puikus įrodymas, kad šypsea nieko nekainuoja, o verta labai daug. Jei bendrauti trukdo kalbos barjeras, nes brazilai beveik nekalba angliškai, nusiveda tave prie kompiuterio ir pasinaudoja „Google” vertėju. Nekompleksuodami, ramiai ir su šypsena.
Būdamas Brazilijoje vis pagalvodavau apie tai, kad ten vidurinė klasė uždirba ne tiek ir daug – nuo pusantro iki šešių tūkstančių, jeigu skaičiuotume litais. Tačiau jie gyvena akivaizdžiai geriau nei mes.
Paskui supratau, kad tai priklauso ir nuo klimato. Nusipirkai vaisių turgelyje – ir sotus visą dieną. Praduri kokoso riešute skylę, siurbčioji. Jei neturi pinigų tiems riešutams nusipirkti, gali jų prisirinkti artimiausiame parke. Be to, nerūpi nei šildymas, nei kailiniai.
– Jau užsiminėte apie savo parodą, pernai vykusią Tulūzos muziejuje „Chateau d’Eau” Prancūzijoje.
Ten eksponuota rekordinis skaičius jūsų darbų – net 160. Ar juos teko atrinkti jums pačiam?
– Ne, į Vilnių buvo atvažiavęs Tulūzos muziejaus direktorius Jeanas Marcas Lacabe’as. Jo akis puikiai išlavinta.
Ne be reikalo parodos Tulūzos muziejuje „Chateau d’Eau” žymūs Europos fotografai laukia net po kelerius metus.
Man pasisekė, kad mano parodos metu jie nutarė nukabinti ir nuolatinę muziejaus ekspoziciją. Visas vandens bokštas atiteko man vienam. (Juokiasi.)
Tas sprendimas pasiteisino, nes parodos lankomumas buvo didžiulis, o recenzijos pasirodė ir centriniuose Prancūzijos dienraščiuose, ir tarptautiniuose fotografijos žurnaluose „Eyemazing” bei „ZOOM”. Vėliau ši paroda buvo nominuota 2011 metų „Deutsche Boerse” fotografijos prizui.
– Kokius darbus atrinkote pirmajam Lietuvoje fotografijos aukcionui, kuris vyks kovo 23 dieną Vilniuje?
– Atrinkau gana žinomus. Tarp jų – Šv.Onos bažnyčią per pūgą. Taip pat Kristaus skulptūrą iš Tėvo Stanislovo kolekcijos.
Tą skulptūrą nufotografavau 1967 metais, kai rengiau ciklą „Lietuvos bažnyčios”.
Sovietmečiu tą nuotrauką net Komunistų partijos centro komiteto darbuotojai pasikabindavo namuose, nes galima buvo puikiai pasiteisinti, jog tai – liaudies menas, o ne religijos simbolis.
– O kaip apsisprendėte dėl kainų? Kažin ar lietuviai ryžtųsi už fotografiją mokėti šešis tūkstančius litų? Juk tokia vidutinė jūsų darbų kaina užsienyje?
– Taip, bet aukcionui kainas stengiausi šiek tiek sumažinti, nors daug nuleisti nelabai ir galiu, nes turiu įsipareigojimų galerijoms, kurios neleidžia pardavinėti gerokai pigiau.
Pavyzdžiui, minėta Kristaus skulptūros fotografija ant specialaus medvilnės pagrindu pagaminto fotografinio popieriaus kainuoja 1800 litų. Juk vien medžiagos ir rėmo kaina – apie 500 litų.
Prancūzijos sostinėje – lietuvių desantas
Kovo 15-ąją Paryžiaus aukštojoje dailės mokykloje atidarytos parodos „Paryžius–Vilnius. Žvilgsnis į šiuolaikinę Lietuvos fotografiją: Antanas Sutkus, S. ir P.Stanikai, Ramunė Pigagaitė, Deimantas Narkevičius” kuratorė – Sandrine Mahieu. Tai pirmasis kultūros renginių ciklo „Kelionė į Lietuvą/Voyage en Lituanie” dalis.
Parodoje rodomos kelios dešimtys A.Sutkaus nuotraukų – 1965 m. J.P.Sartro ir S.de Beauvoir kelionės po Lietuvą vaizdai ir socialinės fotografijos pavyzdžiai bei portretai.
Frankfurte gyvenanti fotografė R.Pigagaitė pristato garsiausią savo seriją „Mano miestelio žmonės”, pradėtą fotografuoti Varėnoje 2000 m. per vasaros atostogas. Spalvotose nuotraukose – baltos sienos fone nufotografuoti žmonės su savo profesijos atributais.
S. ir P.Stanikai savo darbus sukūrė specialiai parodos erdvei. Tai milžiniškas diptichas (2,30x7 m) „Paskutinė karalienės diena” – spalvotų nuotraukų kompozicija, taip pat ciklas nespalvotų nuotraukų, dalis jų eksponuota Venecijos bienalėje 2003 m. Šalia – tarp tapybos ir fotografijos žanrų balansuojantis natiurmortas. Parodoje dar rodomas jų filmas „Inferno”, sukurtas dėstant Lilio aukštojoje šiuolaikinio meno mokykloje.
D.Narkevičius pristatė videofilmą „Europa 54.54’-25.19’”, kuriame autoriaus kelionė iš Vilniaus į šalia esantį Europos geografinį centrą yra puikus pretekstas politinei ir socialinei refleksijai.