Tiltas iš Ermitažo į Vilnių tiesiamas iš naujo

Praėjusią savaitę Vilniuje lankėsi ilgametis Sankt Peterburge esančio garsiojo Ermitažo muziejaus vadovas Michailas Piotrovskis, kuris susitiko ir su senu pažįstamu A. Zuoku.

„Gaila, kad, kol Lietuvoje buvo ginčijamasi, ar reikia Gugenheimo-Ermitažo filialo Vilniuje, ši projektą persiviliojo Helsinkis.

Tačiau Vilniaus bendradarbiavimas su Ermitažu vis tiek nenutrūks. Mes ir toliau kartu kursime projektus, galbūt įsteigsime ir bendrą muziejų“, - kalbėjo Vilniaus meras.

M. Piotrovskis sutiko pasikalbėti ir su „Lietuvos rytu“.

- Jūs lankėtės atstatomuose Valdovų rūmuose. Kokį įspūdį jie jums paliko ir ką manote apie jų kuriamą ekspoziciją?

- Esu girdėjęs, kad šis projektas Lietuvoje sukėlė diskusijų audrą. Tačiau tai ne naujiena. Panašius projektus visame pasaulyje apipina kalbos ir abejonės: ar reikia atstatinėti tai, ko seniai nebėra.

Kai buvę istorijos paminklai pradeda naują gyvenimą, dažniausiai nebelieka abejonių, kad juos reikėjo atkurti. Manau, kad atstatę Lietuvos valdovų rūmus turėsite vertą dėmesio nacionalinį simbolį.

Net neįtikėtina, kad jūsų muziejininkams per trumpą laiką pavyko surinkti solidžias eksponatų kolekcijas.

- Daug diskusijų Lietuvoje sukėlė ir galimas projektas Ermitažas-Gugenheimas. Ką jūs apie tai manote?

- Mano įsitikinimu, šis projektas - puikus ir šiuo metu jis gyvuoja kitokiomis formomis.

Ermitažas turi programą „Šiuolaikinis menas 20-21“. Tikiuosi, kad jos pagrindu ir bus kuriamas Ermitažo filialas Vilniuje. Panašius projektus jau esame įgyvendinę JAV ir kitose šalyse.

- Tokiems projektams kaip Ermitažas-Gugenheimas reikia didžiulių lėšų. Kaip jums atrodo, kur tokiais atvejais baigiasi muziejininkystė ir prasideda didysis verslas?

- Didysis verslas tai - ir visuomenė, ir ekonomika. Ji pirmiausia turėtų tarnauti žmonių interesams.

Vienas iš jų - kultūra, o visuomenė ir didysis verslas privalėtų ja pasirūpinti taip, kad ji galėtų vystytis ir gyvuoti, nepriklausomai nuo verslo.

- Remdamasis savo patirtimi, galėčiau pastebėti, kad protingi kultūros rėmėjai kišasi į ją minimaliai. To galima pasiekti protingais teisiniais dokumentais.

Manau, kad tokios patirties turi ne tik Ermitažas ar kiti žinomi pasaulio muziejai, bet ir Lietuvos.

- Ermitažas jau daugelį metų Piotrovskių šeimos rankose. Jūs muziejaus direktoriaus postą perėmėte iš savo tėvo Boriso Piotrovskio. Kas šiuo metu Ermitaže kitaip, nei jūsų tėvo laikais?

- Mano tėvas Ermitažui vadovavo dvidešimt šešerius metus, o aš kol kas - tik dvidešimt (juokiasi). Jokių ypatingų pasikeitimų ar revoliucijų mano inicaityva neįvyko. Ermitažas - institucija, kuri gyvuoja, juda pirmyn ir turi didžiulę reikšmę kultūrai dėka savo senų tradicijų.

Ermitažas ir sovietmečiu, ir dabar - aukštos kultūros, atviras visam pasauliui muziejus.

Pastaruosius dvidešimt metų stengėmės išlaikyti ir dar labiau sustiprinti pasaulinį Ermitažo prestižą ir jo vaidmenį Rusijos kultūriniame gyvenime.

Tai mums pavyko padaryti, plačiai atveriant muziejaus duris ir kuriant įvairius projektus tiek Sankt Peterburge, tiek visame pasaulyje.

Šiandienos muziejus - tai įstaiga su šiuolaikine, sveika vadyba ir ekonomika. Kokybiškas muziejaus vystymasis, mano galva, svarbiau nei milžiniški pelnai.

- O kas Ermitaže jums primena jūsų tėvą, kuris muziejaus nepaliko net per didžiąją Leningrado blokadą 2-ojo pasaulinio karo metu?

- Ermitažas išliko aukšto intelektualinio lygio kultūros įstaiga, kur žmonės gali rasti prieglobstį ir į kur pabėgti nuo gatvės kultūros.

Mums svarbiausia ne turistai, atvykstantys į Sankt Peterburgą, o tie vietiniai ar iš Rusijos atvykstantys žmonės, kurie Ermitaže ieško intelektualios vienatvės, savęs ir kultūros pažinimo.

Be to, aš kaip ir mano tėvas, siekiu ir sieksiu, kad Ermitažas išliktų mokslinių tyrimų centru.

Tai, ką galima pamatyti muziejaus salėse, ilgamečio jų darbuotojų tyrinėjimų ir triūso vaisiai.

Todėl Ermitažo lankytojai gali įgyti ir tam tikrą išsilavinimą, nes švietimas Rusijoje, deja, itin sudemokratėjęs ir gana žemo lygio.

Turėčiau pastebėti, kad panašų vaidmenį pastaruoju metu atlieka ir kiti garsūs pasaulio muziejai. Jų švietėjiška veikla šiuo metu kur kas svaresnė, nei 19 ar 20 amžiuose.

- Ar jūs pats jau visą Ermitažą išstudijavote ar dar yra dalykų ir sričių, kurie jums nežinomi?

- Ermitaže augau nuo pat vaikystės. Čia - mano namai. Todėl, kaip įprasta namie, žinau beveik kiekvieną kampą.

Tačiau muziejuje, kaip ir moksle, absoliučiai visko žinoti bei aprėpti neįmanoma. Tad, kartais koks nors Ermitažo kampelis mane nustebina arba ką nors atrandu iš naujo.

- Supratau, kad pasaulyje žymiai daugiau gėrio, nei blogio. Neįkainojami muziejaus eksponatai aiškina ir moko, kad, nepaisant visų gyvenimo sunkumų ar išbandymų, laimi grožis.

Tai - kas gražu, yra teisinga, o kas negražu - beveik visada neteisinga. Tokia nuostata pats gyvenime vadovaujuosiu ir tuo dalinuosi su kitais.

- Ne kartą buvote vėl išrinktojo Rusijos prezidento Vladimiro Putino rinkiminių kampanijų patikėtiniu. Ar jūs jam simpatizuojate, ar sutikote dalyvauti kampanijose, siekdamas, kad didžioji politika netrukdytų Ermitažo veiklai?

- Su V.Putinu esu dirbęs dar tuo metu, kai jis gyveno Sankt Peterburge ir jaučiu pareigą jam padėti, jei to reikia.

Sprendžiant dilemą, kaip kultūra turėtų „sugyventi“ su politika, derėtų pastebėti, jog galbūt ir įmanoma būtų visiškai atsiriboti nuo politikos, tačiau, norim mes to ar nenorim, į kultūros įstaigas politika vis tiek ateis.

Tam, kad politika neateitų arba neprimestų savo taisyklių, tie, kas vadovauja Ermitažui ar panašioms įstaigoms, turi rasti būdus, kaip pakreipti politikus ir valdžią sau naudinga linkme.

V.Putinas, kaip valstybės vadovas, antras žmogus Rusijoje po caro Nikolajaus II, kuris gimė ir užaugo didmiestyje ir nuo pat vaikystės nuolat lankydavosi Ermitaže.

Galbūt todėl man pavyko su V.Putinu greitai rasti bendrą kalbą vardan kultūros ir Ermitažo interesų.

Tie politikai, kurie bendrauja su kultūra, atsigręžę į ją veidu, mano galva, kur kas supratingesni jos atžvilgiu. V.Putinas - vienas iš jų.

- Jūs relikvijų, kurios mena carinės Rusijos imperijos laikus, saugotojas. Ar pats esate imperijų šalininkas ir ką galvojate apie V.Putino idėją vėl atnaujinti imperiją, panašią į SSRS?

- Man atrodo, kad V.Putinas nepuoselėja planų atkurti SSRS, o tik - dar labiau sustiprinti Rusiją ir jos vaidmenį pasaulyje.

Nors imperijos daug kam kelia priešpriešą, reikėtų pastebėti, kad tik imperijų gyvavimo metu iškilo tokie kultūros centrai, kaip Ermitažas, Luvras Paryžiuje bei kiti.

Kas imterijose blogai, nebūtina aiškinti. Ir taip visi žino. Bet, mano galva, Rusijos imperijos laikais daugelis dalykų buvo sprendžiama kur kas geriau ir profesionaliau nei šiuolaikiniame pasaulyje.

Esu patyręs arabistas, todėl galiu drąsiai teigti, kad rusiškas krikščionybės ir islamo bendradarbiavimo receptas buvo žymiai geresnis, nei dabartinės Europos.

Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę taip pat galima būtų laikyti imperija. Gal ir jos patirtyje būta ne tik blogų dalykų?

- Ne kartą kalbėta, kad nemažai meno vertybių iš Lietuvos išvežta į Rusiją. Gal kokių nors yra ir Ermitaže?

- Ermitaže yra meno vertybių iš Vokietijos, tačiau jos buvo atgabentos, kaip kompensacija už žalą, patirtą II-ojo Pasaulinio karo metais.

Lietuvai priklausiusių brangenybių ar kultūros vertybių Ermitaže nėra. Kalbama, esą jo fonduose galėtų būti Vilniaus universiteto rektoriaus skeptras, bet kol kas mes negavome jo tikslaus aprašymo, todėl negalime palyginti su tais skeptrais, kuriuos savo fonduose turime.

Kai viską išsiaiškinsime, būtinai pranešime žurnalistams (juokiasi).

- Po Ermitažą man iš tikrųjų sudėtinga klaidžioti tik kaip lankytojui, nes nuolatos vaikštau su užrašų knygele, žymėdamasis, kas negerai, ką reikia pataisyti, papildyti.

Būdamas Amerikoje, mėgstu paklajoti po Hiustono muziejus. Kai kurie jų iš privačių kolekcijų išaugo iki multifunkcionalių šiuolaikinių muziejų.

Labai mėgstu Kauno M.Č.Čiurlionio muziejų. Šiuo metu man pats įdomiausias projektas, kurį kuriame kartu su Artūru Zuoku. Tikiuosi, jis sudomins ne tik Lietuvą, bet ir Europą. ˙