Galite ir nesutikti, bet geru filmu šiuo atveju vadinu tą, kuris kino priemonėmis įtikinamai parodo, kas verda dabarties žmogaus kaukolėje. Sutikite, trepanacija (kaukolės atvėrimas) negali būti maloni.
1. Trys priežastys, kodėl geras Romano Polanskio filmas „Kivirčas”.
Daugelio režisierių iššūkis – susukti paveikų kamerinį filmą, kurio veiksmas vyktų ribotoje erdvėje. Bet teatrinę tikrovę atgaivinti stambiu planu ir pasitelkus aktorių meistriškumą nėra paprasta.
„Kivirčas”, kurio keturi personažai kivirčijasi viename bute, šiuo požiūriu beveik niekuo nenusileidžia tokiems kerintiems filmams kaip Sidney Lumeto „12 įtūžusių vyrų” ar Vladimiro Basovo „Turbinų dienos”.
Antra, filmas pastatytas pagal puikią prancūzų rašytojos Yasminos Rezos pjesę, kurioje išradingai griaunami šiuolaikinės šeimos mitai ir stereotipai, išjuokiamas tariamai tvirto miesčioniško gyvenimo cinizmas.
„Tai blogiausia mano gyvenimo diena”, – filmo pabaigoje atsidūsta Nensė (Kate Winslet). Pasirodo, kaip kitiems trims personažams ir kaip daugeliui mūsų, blogiausia yra išsitrepanuoti – atsiverti, prisipažinti, kad pagrindas, ant kurio stovime, labai primena vandenį, o praeitis – tik melu grįsta tuštuma.
Tai, žinoma, iki ašarų juokinga. Galima net suprasti vieną amerikiečių kritiką, kuris po šio filmo prisipažino daugiau niekada nesijuoksiąs. Juokas – pavojingas dalykas, o pavojingiausia juoktis iš savęs. Ir tai yra trečioji priežastis pamatyti šią patrauklią tragikomediją.
2. Trys priežastys, kodėl gera kito lenkų režisieriaus Grego Zglinskio „Drąsa”.
Juostoje pasakojama, atrodytų, paprasta istorija apie du brolius, patekusius į kritinio pasirinkimo situaciją – vienas pasirenka riziką ir už tai skaudžiai sumoka, kitas pasirenka saugumą ir sumoka dar skaudžiau.
Paprastumas paprastumu, bet režisierius pavydėtinai talentingai kuria įtampos kupiną atmosferą, kurioje pamažu ryškėja įvairiausi drąsos ir bailumo, kaltės ir atpirkimo, gėdos ir gailesčio niuansai. Skirtingai nei holivudiniuose „pykšt, pokšt, keberiokšt”, čia tiesiog fiziškai jauti, kas verda personažų galvoje.
Be to, toji pasirinkimo akimirka tarsi išryškina, apibendrina vyresnėlio Alfredo ir jaunėlio Ježio pažiūras, apie kurias buvo užsiminta filmo pradžioje – Alfredas visose srityse stengiasi gyvenimą aplenkti lyg tą traukinį. Tačiau gyvenimo traukinys jį pasiveja ir įlipus į jį tenka pradėti gyventi iš pradžių. O tai yra pasiutusiai neįmanoma.
Trečia, ir drąsa, ir kaltė filme pakylėta iki universalesnio lygmens, siekiančio Kaino ir Abelio santykius. Ar iš tiesų didžiausia drąsa – pažvelgti mirčiai į akis? Jei taip, tiek Alfredas, tiek Ježis tai padaro. Tiesa, kaltės, gėdos kankinamas Alfredas priverstas pažvelgti į atmerktas mirusio brolio akis. Sukrečiama akistata!
3. Trys priežastys, kodėl geras Steve’o McQueeno filmas „Gėda”.
Retas atvejis, kad pripažintas šiuolaikinio meno kūrėjas kurtų nors ir šokiruojamus, bet paveikius kūrinius. Ne kokias makabriškas instaliacijas, o stilingus vaidybinius filmus.
„Gėda” – antrasis britų menininko S.McQueeno filmas. Ankstesnėje juostoje „Badas” Michaelas Fassbenderis mirė badu, o šiame stilingame kūrinyje S.McQueeno mėgstamas aktorius kankinasi dėl seksomanijos.
Antra, „Gėda” – aktualus filmas šiuolaikinio miesto gyventojams, galbūt labiau trisdešimtmečiams ar keturiasdešimtmečiams, kurių gyvenime jau visiškai niekas „nebeveža”.
Šiokią tokią malonumo iliuziją suteikia nebent greitas seksas, kurio šiais laikais pilna tiesiog po nosimi. Visiška tuštuma, beprasmybė, kurios priežastys tįsta arba į traumuotą praeitį, arba į lygiai taip pat traumuotą ateitį. Norėtum ką nors keisti, bet šiuolaikinis nuobodus gyvenimas nepajėgus pasiūlyti nieko geresnio nei trumpalaikį užsimiršimą suteikiantį orgazmą.
Trečia, „Gėda” yra daugiau nei tik filmas. Tai vis dėlto vaizduojamojo meno kūrinys, kuriame dera ir apgalvotos, neatsitiktinės formos, ir savita gyvenimo filosofija, kalbanti apie dabarties visuomenės pokyčius.
Jei Adomas su Ieva buvo išvaryti iš Rojaus, tai mes save pamažu išvarome iš gyvenimo, kurį Adomo ir Ievos palikuonys dar visai neseniai gyveno su savo gėda. Ironiška, bet mums jau gėda gyventi taip, kaip jie, bet ne gėda gyventi taip, kaip jiems buvo gėda. Gal tai savotiškas sugrįžimas į Malonumų sodą?