Ko labiausiai buvo galima tikėtis iš G. Varno režisuotos prancūzų poeto Guillaume’o Apollinaire’o siurrealistinės pjesės „Teiresijo krūtys”, pastatytos teatre „Lėlė”? Kad tai bus meniškai apie meną ir menininkus. Ir, suprantama, tik išrinktiesiems.
Ko mažiausiai galėjai tikėtis? Kad G. Varnas, rikiuodamas scenoje Julijos Skuratovos sukurtas lėles, ims politikuoti. Ir griežtai, nors labiau sąmojingai. Be to, labai suprantamai ir dar smagiu šokio ritmu pagal Vidmanto Bartulio muziką.
„Teiresijo krūtų” vaidinimas tapo traukos vieta, ginčų objektu. Skoningai sukurtas socialinių, politinių, estetinių motyvų spektaklis Lietuvos lėlių teatre – unikalus dalykas.
Padvelkė atgyjančia Šėpa
Daugiau nei prieš du dešimtmečius G.Varno, tada dar studento, Šėpos teatre lėlių personažai atpažįstamais politikų veidais interpretavo griūvančios Sovietų Sąjungos ir atgimstančios Lietuvos aktualijas. Teatre „Lėlė” per „Teiresijo krūtis” padvelkė atgyjančia Šėpa.
Tačiau tai ne grįžimas prie to, kas kadaise pavyko. Pagaliau ir pats režisierius seniai nebėra pradedantis bebaimis režisūros padūkėlis. Bebaimis, bet meistras. Estetas ir meno eruditas.
Retai ir sutramdytai prasiskverbdavo režisieriaus humoro jausmas. O gal lėlių teatro ypatybės jį provokuoja atvirai žaisti, dūkti, šaipytis? Juk vienas sąmojingiausių G.Varno spektaklių sukurtas būtent „Lėlėje” su J.Skuratova – tai Claudio Monteverdi madrigalinės operos.
„Teiresijo krūtys” sugrąžino pokštaujantį G.Varno ir J.Skuratovos duetą. Linksmai ir kūrybingai – apie rimtus ir svarbius dalykus. Didžiulė Salvadoro Dali galva su lėtai užsimerkiančiomis akimis, išraiškingai ir tiksliai judančia burna taria: „Dali pamišęs? Geriau sakykite, kad didžioji dauguma žmonių yra tokie kaip jūs, o ne tokie kaip aš.
Aš ne pamišėlis. Aš – MENININKAS.”
Panašiai pareiškia ir Merlinas ankstesniame G.Varno spektaklyje „Nusiaubta šalis”.
Paniro į meno istoriją
G.Varnui neužteko vien G.Apollinaire’o pjesės siužeto, sukurto prieš šimtą metų, tačiau labai šiuolaikiško.
Vienas aktualus motyvas: moteris nenori būti vyro tarnaitė, ji trokšta savarankiško gyvenimo. Kitas: ji keičia lytį ir išeina į pasaulį patirti nuotykių, o „ponas vyras” lieka namie ir sukuria būdą gimdyti vaikus „iš gamtos”.
G.Apollinaire’as savo pranašišką pjesę pavadino siurrealistine, o kaip meno kritikas visokeriopai skatino naujus meninius judėjimus praėjusio šimtmečio pradžios Paryžiuje.
G.Varnas į „Teiresijo krūtis” įrašė anų judėjimų manifestų ištraukas ir menininkų mintis.
Šitaip spektaklis gavo progą pats panirti į meno istoriją, kad jo veikėjai iškiltų į sceną kaip siurrealizmo, futurizmo, dadaizmo, kubizmo, konstruktyvizmo atšvaitų nešėjai.
Dangus, Žemė ir Pragaras
Būsimi žiūrovai jau išsigando šitiek „-izmų”? Be reikalo. Spektaklis vis dėlto ne meno istorijos egzaminas, o gal tik postūmis tuo susidomėti. Galima susipažinti su spektaklio vaizdą įkvėpusiais modernistais pasiskaičius išsamią spektaklio programėlę-laikraštį. Bet ramiausiai galima žiūrėti „Teiresijo krūtis” nė neįtariant, kiek ir kieno kūrinių tapo dekoracijų ir lėlių detalėmis, drabužiais, vaizdiniais.
Siurrealisto S.Dali Sofa-lūpos ir Telefonas su rageliu-omaru, spektaklio Būrėjos veidas-Dali paveikslas, dadaisto Marcelio Duchamp’o „Fontanas”-pisuaras, rusų konstruktyvisto Aleksandro Rodčenkos plakatas apie čiulptukus gali praplaukti žiūrovams pro akis tiesiog kaip menininkų vaizduotės šėlsmas.
Modernistai – realiais fotografiniais veidais ir koliažo principu sukonstruotais kūnais – „Teiresijo krūtyse” veikia pakaitomis su siurrealiaisiais Terezos-Teiresijo ir „pono vyro” šeimos nuotykiais. Abi veikėjų kategorijos turi savo vaidinimo aukštus – visai kaip Šėpos teatre, kur matydavome Dangų, Žemę ir Pragarą.
„Teiresijo krūtų” Dangus – Paryžius su menininkais ir ten užskridusiu Teiresiju. Spektaklio Žemė – Zanzibaras, kur kniaukia lašinių laukiantis feministės vyras.
Feminisčių paradą, skanduojantį „Daugiau jokių vaikų daugiau jokių vaikų daugiau jokių vaikų. Laisvę moterims!” režisierius su scenografe vainikuoja realistinių vištų kudakavimu kažkur tarp Paryžiaus ir Zanzibaro.
Zanzibaras! Jo žinias skleidžia Kioskas. Pavyzdžiui, „Zanzibaro vakaras” praneša: „Šalyje krizė gilėja. Gelbėdama Zanzibarą vyriausybė mokesčius menininkams padidino 5 kartus. „Būti ar nebūti?” Ministras pirmininkas šypsosi – tegul eina kept bandelių.”
Į kažką tikrai panašu, ar ne? O kas yra tylinti „Zanzibaro liaudis”? Ar ne mes patys?
Sapnui – tyrimų biurą!
G.Varno ir J.Skuratovos spektaklyje ne tik daug klodų ir prasmių, bet ir nemažai akibrokštų, tiesiog kepštelėjimų ar net galingų spyrių tikrovei, kurioje gyvename.
Danguje-Paryžiuje viešpatauja menininkai, o žemutiniame „Teiresijo krūtų” sluoksnyje snaudžia visas šalies ministrų kabinetas. Gal spektaklio šaltas dušas juos pažadins?
„Mes nemiegam, mes negeriam, mes nerūkom, mes neuostom, mes nesibadom, mes sapnuojam”, – skamba Paryžiuje siurrealizmo ideologo Andre Bretono balsas. Visas spektaklis – kaip sapnas jame veikiantiems ir jį žiūrintiems. Dėl vaizdų grožio. Dėl neįtikėtinų siužeto posūkių.
Taip pat dėl bandymo jungti, kas sunkiai sujungiama (modernistų šūkiai, Teiresijo šeimos reikalai, gimtosios tautiškos aktualijos). Dėl džiugaus jausmo, kad tavo akyse formuojasi tai, ko taip trūksta, – kone kabaretas, kur ateiname pasijuokti iš to, dėl ko gyvenime taip smarkiai kankinamės.
Sapno tęsiniui labai trūksta tokio reiškinio, kokį buvo sumanęs Antoninas Artaud, literatūros ir teatro žmogus. Kaip tik nuo scenos jis skelbia: „Jei jus domina siurrealizmas, kviečiame atvykti į ką tik atidarytą SIURREALISTINIŲ TYRIMŲ BIURĄ, Grenelio gatvė 15.”
Į Grenelio gatvę Paryžiuje mes nesiveržiame, bet jeigu teatre „Lėlė” po „Teiresijo krūtų” vaidinimų veiktų Siurrealistinių tyrimų biuras, būtų malonu jame šnekučiuojantis pasiginčyti, kas tame spektaklyje prie ko dera, kas limpa, o kas subyra ir kodėl taip traukia į jį eiti.
„Teiresijo krūtų” modernistų mintys
Andre Bretonas, prancūzų rašytojas, poetas, siurrealizmo teoretikas, siurrealistų grupės vadas ir ideologas: „Ateityje sapnas ir realybė – tos dvi skirtingos būsenos – susilies į kokią nors absoliučią realybę – siurrealybę. Siurrealizmas – tai ne naujas išraiškos būdas, tai būdas totaliai išlaisvinti dvasią ir visa, kas į ją panašu.”
Maxas Ernstas, vokiečių dailininkas, poetas, vienas žymiausių dadaizmo ir siurrealizmo atstovų: „Mes siūlome visuomenei savo iškilmingą perspėjimą. Jai nepavyks nuo mūsų pabėgti.”
Tristanas Tzara, rumunų kilmės poetas, eseistas, dadaizmo judėjimo kūrėjas, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs Prancūzijoje: „Jei turi rimtų idėjų apie gyvenimą, jei darai meninius atradimus ir jei staiga tavo galva ims sprogti juokais ir tu suvoksi, kad visos tavo idėjos nenaudingos ir kvailos, žinok, kad tai DADA pradeda su tavimi kalbėtis.”
Marcelis Duchamp’as, prancūzų ir amerikiečių kūrėjas, vienas įtakingiausių dadaizmo ir siurrealizmo menininkų, kurio poveikis juntamas šiuolaikinių menininkų darbuose: „Menas vertas daugiau nei dešrelės, daugiau nei moterys, daugiau nei bet kas.”