Prieš porą metų išleidęs pirmąją knygą apie sovietmečiu nutylimą karą
„Afganistano kariai“ M. Milinis plunksnos nepadėjo. Lietuvos kariuomenės
Klaipėdos įgulos karininkų ramovės salėje autorius pristatė tęsinį -
antrąją knygą, kurioje žiauraus, bet daugeliui lietuvių nežinomo karo
priežastys ir aplinkybės nagrinėjamos jau kur kas giliau ir išsamiau.
„Mėginau prakalbinti veteranus, bet daugelis jų net ir po 30 metų
nelabai norėjo prisiminti, ką matė ir išgyveno Afganistane. Atviriau
pasisakė tik keliolika buvusių karių. Teko bendrauti ir motinomis,
kurios nesulaukė sūnų. Visų prisiminimus užrašiau, sudėjau į pirmąją
knygą, bet greitai supratau, kad to bus maža“, - kalbėjo M. Milinis.
Smalsiems skaitytojams klausinėjant, kodėl įsiplieksė šis karas, kam
Sovietų Sąjungai prireikė brautis į Afganistaną, kur žuvo tūkstančiai
jaunuolių, ne tik knygos autorius, bet ir jo prakalbinti pašnekovai,
anksčiau maitinti mistinėmis kalbomis apie „internacionalinę pareigą“,
būtinybę nežinia nuo ko „ginti afganų liaudį“, negalėjo dorai atsakyti į
visus klausimus. Afganistano karas vis apgaubtas paslapties skraiste.
Antrojoje M. Milinio knygos dalyje publikuojama dokumentinė medžiaga
atspindi tuometę politinę suirutę Afganistane, kai kurių Sovietų
Sąjungos lyderių požiūrį, įtaką ir veiksmus nuverčiant šios šalies
premjerą Hafizulą Aminą. Gyvieji liudininkai prisimena, kaip buvo
telkiami daliniai Kabule ir Bagrame. Detaliai aprašytas H.Amino rūmų
šturmas, kuriame pirmuoju smuiku griežė KGB smogikų būriai.
Invazijos, į kurią buvo įtraukti ir lietuviai, sumanytojų bei
pagrindinių dirigentų M. Milinis neišsiaiškino: „Naršydamas man
prieinamus šaltinius sužinojau tik tai, jog kai kurie aukšti SSRS
kariuomenės vadai, mėginę priešintis avantiūrai, buvo pašalinti iš
postų. Likę gyvi Afganistano karo dalyviai visos teisybės nežino. Gal
jų vaikai daugiau žinos, kai Rusija istorikams atvers visus su šia
politine avantiūra susietus KGB archyvus, kurie dabar yra įslaptinti“.
Parako neuosčiusio, bet jau dvi knygas apie Afganistano karius
išleidusio M. Milinio pastangas įvertino šio karo dalyvis klaipėdietis
Zigmas Stankus. Knygos autoriui jis įteikė Afganistano karo veteranų
draugijos dovaną - „masudke“ vadinamą plokščią kepurė. Tokiomis, pasak
Z.Stankaus, tais laikais puošdavosi garsaus afganų karo lauko vado
Ahmato Szacho Masudo kovotojai, kuriuos SSRS kariai vadino modžahedais.
„Tadžikų kilmės A. S. Masudas, gindamas savo teritorijas, kariavo su
sovietais, o vėliau ir su talibais. Nebuvo toks žiaurus ir radikalūs
kaip kiti islamistai, nežudydavo belaisvių. Šiaurinėse provincijose jis
iki šiol pagarbiai prisimenamas“, - pasakojo autobiografinės knygos
„Kaip tampama albinosais“ autorius Z. Stankus, parašęs dar vieną
prisiminimais pagrįstą knygą „Miražas“ - apie žmones, patekusius į
Afganistano mėsmalę. Ji irgi tapo bestseleriu, išversta į švedų kalbą.
Afganistane modžahedus, su kuriais kovojo sovietai, pakeitė talibai.
„Šioje šalyje karas niekada nesibaigs, anksčiau šaudė į mus, dabar į
kitus. Ir taip bus visą laiką, kol sudėtingos Afganistano genčių
sanklodos, tradicijų, jų gyvenimo būdo neišmanantys ateiviai iš kitų
šalių su ginklais rankose juos mokys, aiškins, kaip reikia gyventi“, -
įsitikinęs Z. Stankus.
Iš Afganistane įkurtos Lietuvos misijos neseniai grįžę kariai Z. Stankui
perdavė Kabule pirktą afganų kepurę - šitaip jie padėkojo veteranui už
knygas, patarimus, padėjusius greičiau susivokti svetimoje aplinkoje,
geriau pažinti tenykštes gyvenimo sąlygas, žmones, jų papročius.
„Daug apie Afganistaną žinantis M. Milinis jau irgi gali nešioti tokią
kepurę“, - savo nuopelnų nelinkęs sureikšminti Z. Stankus.
Sovietų Sąjunga kariauti į Afganistaną buvo pasiuntusi daugiau kaip 100
tūkst. žmonių. Tarp jų buvo apie 5000 vaikinų iš Lietuvos. Cinko
karstuose parvežti 96 jaunuoliai, vienas dingo be žinios. Dar daugiau
suluošintų šauktinių tapo invalidais. Lietuvoje Afganistano karo
veteranai pripažinti nukentėjusiais nuo sovietų okupacijos.