Pianistas K. Uinskas J. Brahmso koncertui neatsisakytų trečios rankos

33 metų pianistas K. Uinskas kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliks J. Brahmso Koncertą fortepijonui ir orkestrui d-moll Nr.1, kurį prieš kelis mėnesius pirmą kartą grojo Bratislavoje su Slovakijos radijo simfoniniu orkestru. Atlikti tą patį kūrinį jį jau pakvietė Čekijos, Rusijos ir du Rumunijos orkestrai.

- Šį kartą pasirodysite su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Ar jau esate kartu groję? - koncerto išvakarėse pasiteiravome jaunuoju romantiku vadinamo pianisto K. Uinsko.

- Taip jau keletą kartų grojome su šiuo orkestru Wolfgango Amadeaus Mozarto ir L.van Beethoveno koncertus. Tai puikus, profesionalus ir darnus kolektyvas. Jaučiu gerą ryšį su muzikantais, o tai labai svarbu.

Šiam koncertui diriguos jaunas dirigentas iš Latvijos Atvaras Lakstigala, vadovaujantis Liepojos simfoniniam orkestrui. Jau turėjome vieną bendrą repeticiją. Tai išties gilus ir kūrybingas muzikas. Džiaugiuosi šiuo bendradarbiavimu.

- Kiekvienas didis kompozitorius turi savitą, nepakartojamą braižą. J. Brahmsą galima atpažinti vos iš kelių natų. Jis visai kitaip negu kiti traktuoja fortepijoną. Netgi sakoma, kad jo rašymo fortepijonui būdas nepianistiškas.

Išties tai pianistiška, bet be galo sudėtinga, nes J. Brahmsas - simfoninio mąstymo kompozitorius ir pianistą traktuoja kaip visą simfoninį orkestrą, fortepijoną tarsi išplečia.

Tai matyti vien iš koncerto trukmės - standartinis trunka apie pusvalandį, o šis - 50 minučių ir yra vienas ilgiausių koncertų fortepijonui su orkestru.

Užmojį rodo ir kūrinio metras. Dažniausiai fortepijoniniuose koncertuose takte būna keturios ketvirtinės, trys ketvirtinės, o J. Brahmso - šešios ketvirtinės. Taigi net mažiausią matą - taktą - jis praplečia.

Dar šiame kūrinyje labai plačios faktūros - ir kairė, ir dešinė ranka keliauja per visą klaviatūrą, grojant kartais norėtųsi, kad pagelbėtų trečia ranka. Šuoliai sudėtingi ir nepatogūs, bet muzika labai didinga. Tai - milžino žingsniai.

- Kaip šis kūrinys atsirado jūsų repertuare? Tai jūsų pasirinkimas ar kas nors pasiūlė?

- Visada norėjau šį kūrinį atlikti ir labai džiaugiuosi, kad radau tam laiko. Ruošiant jį buvo apėmęs didžiulis įkvėpimas.

Kai imiesi naujo kūrinio, jis kartais klimpsta, apima abejonės, ar verta vargti. Dėl J. Brahmso tokių problemų nebuvo. Kaip man jis patiko tuomet, kai pats jo dar negrojau, taip ir ruošiant, nepaisant sunkumų ir kliūčių, nė karto nekilo abejonė, ar verta jį groti.

- Labai artimas. Romantizmas ir nepakartojamas J. Brahmso braižas čia atsiskleidžia visu grožiu.

Įdomu, kad kūrinys sukurtas 25 metų kompozitoriaus. Tai tiesiog nesuvokiama, nes muzikoje užkoduota išmintis yra tarsi žmogaus, nugyvenusio visą gyvenimą. Bet čia jau genijaus savybė - jie ne pagal metus subręsta ir suvokia pasaulį.

Kūrinyje yra ne vien filosofijos, bet ir jaunatviškumo, energijos, idealizmo, stiprių emocijų, daug šviesos. Jaučiamas jauno žmogaus užtaisas ir kartu išminčiaus branda.

- Atlikėjai irgi kartais būna apdovanoti gebėjimu suprasti daugiau, negu priklausytų pagal amžių. Bet šis kūrinys atlikėją gali lydėti visą gyvenimą.

Mano vienas mėgstamiausių įrašų - legendinio pianisto Arturo Rubinšteino, kuris, būdamas 85 metų, šį J. Brahmso koncertą groja su Amsterdamo „Concertgebouw“ orkestru. Žmogus jau garbaus amžiaus, bet atlikimas trykšta ir išmintimi, ir neįtikėtina energija. Girdėjau ir ankstesnius A. Rubinšteino įrašus, bet jie man mažiau patinka. Ilgainiui šis kūrinys gali atsiskleisti vis naujomis prasmėmis ir spalvomis.

- Jums artima romantinė muzika. Kaip romantizmas pritmpa pragmatiškame XXI amžiuje?

- Man atrodo, kad romantizmas visada bus aktualus. Jis atskleidžia žmogaus emocijas, iškelia asmeninius išgyvenimus, subjektyvų pasaulio matymą. Tai svarbu visais laikais. Ko klausytojai eina į koncertą? Patirti iš muzikos emocijų.

- Ar gyvenime jūs romantikas? O gal tikrovė priverčia ne vien padebesiais skraidyti?

- Manau, kad pati profesija nulemia būti šiek tiek romantiku. Romantizmo epocha, jos idėjos man artimos.

- Jeigu pažvelgtume į jūsų karjerą, atrodo, kad este tvirtai ant žemės stovintis žmogus, kryptingai einantis pirmyn. J. Brahmso koncerto premjera buvo su Slovakijos radijo simfoniniu orkestru, pernai grojote ir Londono „Wigmor Hall“, ir prestižinėse Ispanijos salėse, anksčiau esate įsirašęs į savo kūrybinę biografiją pavadinimų, kurie nedaro gėdos nė vienam atlikėjui, - „Carnegie Hall“ Niujorke, Berlyno filharmonijos salė. Kaip jums tai pavyksta? Kaip praktiškai tvarkyti savo likimą?

- Be vadybos šiais laikais sunku pajudėti iš vietos. Dabar mano vadybą tvarko žmona. Ji labai daug dirba, taip viskas ir juda.

Esu ir įstaigos „Naujoji muzikų karta“ vadovas. Kai tik ji buvo įsteigta, teko paragauti vadybininko duonos, bet supratau, kad nelabai pavyksta daryti ir viena, ir kita vienu metu. Šios dvi sritys reikalauja visiškai skirtingo mąstymo.

Žmogus nėra robotas, kai nuspaudus mygtuką galima perjungti režimą. Tą supratau gana greitai. Muzika kaprizinga - reikalauja viso dėmesio.

- Muzikantui norisi, kad jo atliekamą muziką girdėtų ir kiti. Kaip galima išplaukti į platesnius vandenis? Ar žinote sėkmingos karjeros receptą? Ko reikia - specialaus repertuaro, fantastiško virtuoziškumo ar užtenka geros vadybos?

- Ne, ne, geros vadybos reikia tuomet, kai jau turi viską. Pirmiausia atlikėjas turi būti įdomus publikai.

Štai J. Brahmsas 25 metų sukūrė šedevrą, kuriam lenkiasi visas pasaulis. Lygiai taip pat muzikantas turi sugebėti priartėti prie kompozitoriaus, pasisavinti muziką ir per ją prabilti savo kalba, kad išgaunamos natos būtų atlikėjo muzika. Tam reikia talento, pastangų, laiko, ieškojimo. Tai neateina per vieną dieną. Kaip sakoma, kūrybinės kančios.

- Labai sunku. Tikriausiai nėra vieno recepto. Gal pasinaudosiu klišėmis: turi labai norėti, daug dirbti, tikėti, nepalūžti, eiti į priekį ir vieną dieną tau nusišypsos sėkmė. Sunku su tuo nesutikti. Svarbu matyti viziją, žinoti, ko nori, ir to siekti.

Kiekvieno atlikėjo darbe visada iškyla abejonių, pirmiausia - dėl savęs. Bet tai - neišvengiama kūrybinio proceso dalis. Viena vertus, turi tikėti savimi, savo unikalumu, išskirtinumu, būti įsitikinęs, kad gali pasiūlyti tai, ko negali kiti. Kita atsvara - abejonės, ar esi toks geras, ar viską darai teisingai.

Manau, tos svarstyklės turi būti pusiausvyros būsenos. Negali aklai tikėti savo talentu ir manyti, kad viską išmanai. Bet jeigu bus tik savikritiškumas, jis neleis tobulėti.

- Kaip ir gyvenime - yra geresnių dienų, yra blogesnių. Bet manau, kad viskas pasiskirsto neblogai.

- Menininkai nori populiarumo, jo ieško įvairiai. Ne vienas Lietuvoje eina į televizijos projektus. Ar jums nesiūlo šokti, dainuoti, groti?

- Siūlymų kartkartėmis sulaukiu, bet stengiuosi atsirinkti. Nemanau, kad protinga sėsti ne į savo roges. Man siūlė eksperimentuoti, išmėginti naujus žanrus, dalyvauti bendruose projektuose su popatlikėjais, bet mandagiai atsakiau: „Aš tam dar nepasiruošęs“.

Nemanau, kad tokie „bendri projektai“ yra į naudą klasikinei muzikai, nors jie įgyvendinami net aukščiausiojoje muzikos lygoje. Luciano Pavarotti dainuodavo su Stingu arba Eltonu Johnu, tačiau tas jo dainavimas nė iš tolo neprilygo „Nessun dorma“ operos scenoje. Gal tie maišymai pritraukia didesnes mases žmonių, bet meno ten ne per daugiausia.

- Ar galėtumėte groti žmonėms, kurie apie klasikinę muziką nieko neišmano? Tarkime, ateinate į salę, o ten sėdi vien treninguoti skustagalviai?

- Tokios praktikos turėjau, nors ir ne su skustagalviais. Kai pradėjome „Naujosios muzikų kartos“ veiklą, nemažai dirbome su jaunimu, bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviais. Didžioji jų dauguma nebuvo susidūrę su klasikinės muzikos atlikėju, nebuvo gyvai girdėję klasikinės muzikos. Tad žinau, ką reiškia bendrauti su neparengtu klausytoju.

Tai nėra taip sudėtinga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Aš tikiu, kad muzika yra visiems, ne tik saujelei ekspertų. Kaip yra sakęs L. van Beethovenas: „Muzika - tai iš širdies į kitų širdis“.

- Atlikėjo profesija egoistiška. Ar pavyksta įvertinti kolegų laimėjimus, susirasti bičiulių, o ne vien matyti konkurentą?

- Mūsų profesijoje išties daug egoizmo, nes galvoji tik apie save. Bet tai normalu: atlikėjas kasdien turi praleisti prie instrumento daug valandų vienas tarp keturių sienų, vėliau scenoje jis vėl vienas, į jį nukreipta šviesa. Aplinkybės suformuoja tam tikrą charakterį.

Bet aš visada maniau, kad negalima užsidaryti tik savo pasaulyje ir galvoti vien apie save. Matydamas kitus irgi gali daug išmokti, tobulėti dalydamasis.

Mūsų įstaiga „Naujoji muzikų karta“ geriausias to pavyzdys. Nors pats esu pianistas, dauguma svečių, kuriuos kviečiame, yra pianistai. Nesigailiu, kad atradome tiek puikių atlikėjų, susidraugavome, jie atvyko į Lietuvą ir suteikė džiaugsmo tiek klausytojams, tiek mums. Mes visada stengiamės rengti ir susitikimus su jaunimu, meistriškumo pamokas. Dalijimasis labai svarbu. Manyčiau, kad labai sveika mokėti pakilti virš egoizmo ir sugebėti įvertinti kitų talentą.

- Kodėl ėmėtės „Naujosios muzikų kartos“ veiklos šalia kūrybinio darbo? Netenkino Lietuvos muzikinis gyvenimas?

- Mintis kilo natūraliai. Mokydamasis arba lankydamasis festivaliuose įvairiose pasaulio šalyse kaupiau informaciją, stebėjau ir mačiau, kad ten vyksta daug ko, kas į Lietuvą dar neatėję.

Kartkartėmis pavykdavo susidurti su išskirtinio talento jaunais žmonėmis. Jau tada kilo mintis kaip nors juos prisivilioti į Lietuvą, parodyti publikai. Tai buvo niša - atlikėjai, kurie atvyktų į Lietuvą ne tada, kai jau turi ilgametę patirtį, užtarnautą vardą, skambantį visame pasaulyje, bet dar savo kūrybinio kelio pradžioje, starto pozicijoje, kada žmogus labiausiai užsidegęs ir trykšta entuziazmu.

- Čia skaudi tema. Iš Lietuvos negali norėti labai daug - šalis nedidelė, bet vis tiek galėtų pasiūlyti daugiau. Paprastas pavyzdys: kai pakviečiame kokį nors svečią iš užsienio, galima jam surengti koncertus daugiausia trijuose Lietuvos miestuose - Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Bet juk turime ir Šiaulius, Panevėžį, kitus miestus, tačiau į juos atvežti gerą atlikėja neįmanoma - nėra nei tinkamų salių, nei instrumentų. Dėl to labai liūdna.

Yra mažų kraštų kaip Olandija arba Šiaurės šalys, kuriose tokių problemų nekyla. Net maži miestai turi ne tik sales ir gerus fortepijonus, bet ir orkestrus. Norėtųsi, kad vieną dieną ir Lietuva pradėtų eiti ta linkme.

Vienintelė nauja salė, pastatyta po nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje, - M. K. Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatras. Sakyčiau, mažoka.

- Artimiausiu metu kviesite į solinį koncertą, kuriame vėl skambės romantinė muzika...

- Balandžio antrojoje pusėje trijuose Lietuvos miestuose grosiu Fredericą Chopiną ir J. Brahmsą. Pamaniau, kad būtų įdomu tuos du skirtingus, bet man artimus kompozitorius sugretinti.