Sostinėje vykstančiame festivalyje „Kino pavasaris” rytoj bus parodytas ilgametražis dokumentinis filmas apie A.Žebriūną „Vienintelis, nepakartojamas ir paskutinis”.
Nepriklausomybės pradžioje A.Žebriūnas pasitraukė iš aktyvios kūrybos ir gyveno kaip atsiskyrėlis. Tačiau pastaruosius porą metų jis buvo tarytum iš naujo atrastas.
2010-aisiais – Auksinės gervės apdovanojimas už viso gyvenimo kūrybą, 80-mečio minėjimas, 2011-ųjų pabaigoje – Nacionalinė kultūros ir meno premija. Visa tai vėl padarė kino režisierių viešu herojumi po ilgų ramybės ir užmaršties metų.
Vis dažniau prisimenami ir A.Žebriūno filmai „Paskutinė atostogų diena”, „Gražuolė”, „Velnio nuotaka”, „Riešutų duona”.
2009 metais prodiuserės Rasos Miškinytės studijoje „Era Film” belgų režisierius Bramas Crolsas sukūrė filmą „Amžina mergaitė”, kuriame ieškojo „Gražuolėje” vaidinusios Ingos Mickytės pėdsakų. R.Miškinytės rūpesčiu publika išvys ir naująją premjerą.
Dokumentininkai sudarė galimybę kino klasikui vėl imtis kūrybos. A.Žebriūnui buvo pasiūlyta ekranizuoti savo anksčiau parašytą novelę, jis rinkosi aktorius kino bandymams, repetavo su jais, o dokumentininko Lino Augučio komanda stebėjo procesą.
Šios kūrybinės provokacijos tikslas buvo juosta apie A.Žebriūną, o ne jo naujas filmas.
Prieš premjerą A.Žebriūnas prisiminė, kad filmuodamas jis pasijusdavo keistai, kai šiandieniai kinematografininkai nesuprasdavo, ko jis iš jų nori, nes dabar kino aikštelėje mąstoma visai kitomis kategorijomis.
„Mes visada labai skrupulingai ruošdavomės filmui. Aktorius rinkdavomės iš pradžių pagal fotobandymus, tada pagal kino bandymus, – pasakojo režisierius. – Toks pasiruošimas veikė ir rezultatą. Žinoma, mes turėjome laiko ir pinigų.
O kai aš paklausiau, ar tie, kurie dabar su manimi dirbo, kada nors darė fotobandymus, man operatorius atsakė: „Ne, mes to nedarome.”
Aktorių atrankos firma manęs prašė užsakyti, ko norėčiau. Aš ir pavartojau sau įprastus žodžius: šitas herojus turi būti dvasingas, truputį ne iš šio pasaulio. Kitas aktorius – labiau realistas. Trečias – nervingas.
Išklausę manęs jie ištarė: „O kas yra dvasingas? Kaip suprasti?” Jie taip aktorių neskirsto.
Sakiau jiems: „Vyrai, ateikite pas mane mėnesiui į kursus ir aš jums nors pagrindus išdėstysiu, ką reiškia aktorių parinkimas.”
– Būna, kad aktoriaus išvaizda apgaulinga?
– Būna, kad reikia kurti personažą pagal aktorių. Su Liubomiru Laucevičiumi taip buvo. Jis pas mane vaidino vieną pirmųjų savo didelių kino vaidmenų – Akselį Džordachą „Turtuolyje vargše”. Per bandymus supratau aktoriaus stiprybę ir kūriau visiškai kitokį Džordacho charakterį nei scenarijuje.
Supratau, kad L. Laucevičius įdomus, kai jo personažas jaučia įtampą.
Vaidmens kūrimas – didžiulė atsakomybė. Gali ir apsirikti.
Kartą filmavimo metu esame keitę heroję. Išvažiavome į Ukrainą filmuoti „Mėnulio pilnaties meto” ir pamatėme, kad nieko neišeis. Išsiuntėme aktorę namo. Nors buvome perėję visus etapus – fotobandymus, kino bandymus.
Dirbdamas pamatai, kad visiškai nėra charakterio. Čia mano kaltė. Man reikėjo anksčiau tai suprasti.
Bet kartais, kai dirbi su labai daug aktorių, pameti pasitikėjimo jausmą ir nusvyli. Reikia nuolat įtemptai stebėti, kas darosi. Ypač su žmogaus siela.
– O jeigu filmui aktorius tinka, bet operatorius negali filmuoti, „nemato” aktoriaus?
– Būna, kad operatorius jaučia antipatiją. Tada aktorius negali dirbti. Tenka keisti operatorių.
Kai Nelė Savičenko atėjo į „Turtuolį vargšą”, padariau tokį žingsnį – pakeičiau operatorių. Supratau, kad su Nele galima dirbti, tik jai reikia dėmesio, užtikrintumo. Nuvažiavau prašyti į Klaipėdą, kad vyriausiasis režisierius Povilas Gaidys išleistų ją filmuotis, o jis man ir sako: „Tai paprasta mergaitė. Kokia ji amerikonė?”
O mano žvilgsnis kitoks. Žinoma, neįmanoma pažinti žmogaus iki galo, bet man, režisieriui, įdomu naują aktorių, naują veidą atrasti. Toks atradimas – didelė laimė. Retai pasitaiko.
– Neseniai jūsų viso gyvenimo kūryba įvertinta ne tik Auksine gerve, bet ir Nacionaline premija.
– Ta proga skambino iš visokių laikraščių. Paskambina ir atrodo, kad didžiausią laimę man daro. Per visą gyvenimą aš tiek esu prikalbėjęs – saviraiška man jau nerūpi.
O tos damos, kurios skambino, kalbasi su manimi kaip su kokiu jaunikliu. Jokios pagarbos, jokio, pavyzdžiui, „Kaip jūs jaučiatės?”. Vienąsyk aš ir paklausiau: „Kaip jūs jaučiatės po pokalbio su manimi?”
– Kadangi žinau, kad iš jūsų standartinio atsakymo niekas niekada neišgirs, drįstu klausti apie būseną, kuri aplankė, kai sužinojote, kad jums skirta Nacionalinė premija?
– Kokios mane užplūdo emocijos? Dvasia mano buvo sujudinta, nes labai statiškai egzistuoju jau kelinti metai.
Pradėjau truputį geriau apie save galvoti – kad gal tikrai gyvenime esu ką nors nuveikęs ir kad gal man nevertėtų liūdnai iškeliauti kaip tam orkestrui.
Tai mane nuteikė truputį optimistiškai ir aš kuriam laikui tuos dūdų garsus užmiršau.
Netgi suformulavau, kaip aš jaučiuosi pelnęs Nacionalinę premiją: kaip archeologinė iškasena, kurią kas nors rado, nuvalė, kas nors pastebėjo, pasakė – gražu. Ir apdovanojo.
Esu daug kartų apdovanotas įvairiomis premijomis, bet Nacionalinė – ypatinga. Ji pratęsia mano egzistenciją.
Tačiau net ir ta proga negalėjau konjako palaižyti.
Anksčiau būdavo žinoma, kaip džiaugtis.
Dabar netgi problemos nėra, nes negalima. Net nesvarstai.
Kas lieka? Tokie malonūs atsidūsėjimai.
Gydytojai sako: „Išgerk šaukštą konjako. Kasdien po šaukštą.” Jie kažkodėl šaukštais matuoja!
– Ar dalyvausite filmo apie save premjeroje?
– Žinoma!
Filmą papildo ankstesnių kūrinių scenos
Filmo „Vienintelis, nepakartojamas ir paskutinis” premjera sostinės kino teatre „Forum Cinemas Vingis” įvyks rytoj 17.45 val. Šis filmas apie A.Žebriūną dar bus parodytas kovo 28 d. 18 val. „Skalvijos” kino centre ir kovo 31 d. 13.30 val. Kauno „Forum Cinemas”.
Pasak studijos „Era Film” darbuotojų, šiame dokumentiniame filme A.Žebriūnas kuria paskutinį savo filmą padedamas savo sekėjų, studentų. „Žvilgsnis, kainavęs gyvybę” – tai trumpametražis vaidybinis filmas, kurio scenarijus atsirado iš A.Žebriūno kino novelės „Istorija Nr.1”. Šią dvasingą istoriją režisieriui padeda ekranizuoti operatorius A.Kemežys, o dokumentinio filmo kūrimas tampa iššūkiu likusiai kūrybinei grupei.
Pokalbiuose su kino metru atsispindi filosofinis požiūris į kino meną, žmogaus būties klausimai, apie kuriuos kalbama kiekviename A.Žebriūno filme – vaikystė ir senatvė, meilė ir mirtis, draugystė ir vienatvė. Tai ir yra pagrindinės filmo dalys, kurias papildo auksinės ankstesnių režisieriaus filmų scenos, atspindinčios minėtus klausimus ir padėsiančios atskleisti paties režisieriaus asmenybę.