„Gyvenime žmonių tarpusavio santykiai yra labai nuspėjami, todėl tikėtis, kad kurdamas atrasi kažką originalaus, neverta. Bet pasijuokti iš jų gali. Kai tai suvoki, tampa lengviau ir gyventi, ir kurti“, – savo požiūrį aiškina menininkas.
Dažniausiai kalbėdamas su aktoriais jauti slegiantį nusivylimą viskuo. Su Dainiumi – atvirkščiai. Jis supranta, kaip nori gyventi. Vyro režisieriaus gyslelė išryškėjo prieš penkerius metus. Nors kai jam buvo 18 metų, buvo kilusi idėja tapti kunigu, dabar pripažįsta, kad neįsivaizduoja savęs tokiame vaidmenyje. Vis dėlto kunigai, vyro nuomone, vieninteliai dar verti pagarbos – jie vis dar kažkuo tiki.
Akimirką kitą pažvelgi į gyvenimą iš šono, atrandi laiko susidėlioti vertybėms, tačiau darbai, premjeros nesustoja. „Bet niekada nežinai, kas bus rytoj. Ar visi planai bus įgyvendinti“, – ateities nesureikšmina aktorius.
Kokie pokyčiai jo viduje įvyko prieš penkerius metus, kas pakeitė aktoriaus požiūrį ir kas jo gyvenime vyksta dabar – lrytas.lt pokalbyje su aktoriumi D. Kazlausku.
– 2007 m. viename interviu teigėte, kad esate psichologiškai miręs.
– Kūrybine prasme buvau psichologiškai miręs. Tai buvo pokyčių metas. Riba tarp to, kuo tikėjau, ir tarp to, ką suvokiau. Šioje frazėje atsispindi ne tik kūrybinės problemos, kaip požiūris į profesiją, norai ir tikslai, bet ir perkainotos moralinės gyvenimo vertybės.
– Bet mes niekada nebūname patenkinti dabartimi.
– Dabar aš esu viskuo patenkintas.
– Vis dėlto 2007 m. duotame interviu teigėte, kad jums svarbi profesionalų pagarba.
– Dirbančių šį darbą – taip. Rašančių ar vertinančių – jau nebe. Menas – ne sportas. Man darbo įvertinimas – pilna salė, o ne „statulėlė“ namuose. Todėl visiems patariu nevargti kaip nors mane vertinant. Nesu iš tų žmonių, kurie vieną dieną sako viena, kitą – nuo to „žegnojasi“. Aš stengiuosi gyventi taip, kaip teigiu.
– Spektaklyje „Karo dievas“ nuskamba frazė – „labiausiai apvemtas menas“.
– Tai nėra užuomina ar gili mintis – tiesiog pokštas.
– Žiūrovą sunkiau prajuokinti ar sugraudinti?
– Visais laikais – prajuokinti, šiais – sudominti. Vyksta grumtynės dėl žiūrovo, nes pilna salė – dar ir finansinė nauda. Todėl visi neriasi iš kailio kaip tik gali. Atsiranda daug negarbingos kovos, machinacijų, susitarimų, rankų plovimų, dergimų ir t. t. Dėl to šiais laikais ir žmogumi išlikti nelengva. Kuo toliau, tuo labiau.
Anksčiau gera pjesė, garsi režisieriaus pavardė, aktoriai garantavo 80 proc. sėkmės, dabar jau – nebe. Dabar žiūrovas gali pasirinkti, kur nueiti ir ką pasižiūrėti, turi didžiulį spektrą galimybių. Kai kurie gali ir niekur neiti, pas juos ateina visagalė, nieko nekainuojanti televizija ir internetas. Tad kova vyksta nuolat. Aišku, valstybiniai teatrai, apsaugoti nuo šio galvos skausmo, jie yra remiami, bet visi kiti – ne.
– Koks dabar žiūrovas?
– Žiūrovas yra dievas. Viskas – tik dėl jų. Tokia pasiūla, kad kartais net nežino, ką rinktis. Ankščiau viskas buvo paprasčiau. Gali nueiti į teatrą arba į kiną, o gal į svečius pas draugus. Dažnai toks pasisėdėjimas virtuvėje su draugais atstodavo ir restoranus, ir klubus, ir premjeras, ir visa kita. O kaimo gyventojams visuomet buvo geriau sėdėti namuose prie televizoriaus. Televizorius jiems dabar atstoja ir namus, ir bažnyčią, o ekrane pasirodantys aktoriai – giminaičius.
– Paminėjote kiną. O kokios lietuviškųjų filmų perspektyvos?
– Jam nėra kur augti. Kinas yra visiškai priklausomas nuo pinigų. Teatre dar gali pasitiesti kilimą ir vaidinti, kine to, deja, nepadarysi. Valstybės rėmimas yra gyvybiškai svarbus ne tik kinui, bet ir visoms kultūros sritims. Vyriausybė kažkada turi susivokti, kad kultūra yra brandžios visuomenės pagrindas.
– Teigiate, kad Lietuva – paradoksų šalis. Gal pastebėjote kokių juokingų paradoksų pavyzdžių?
– Kas yra juokinga Lietuvoje – jau skamba juokingai, nes Lietuvoje nėra nieko juokingo, o tai jau juokinga. Nekalbėkime geriau apie tai, po to sakys, kad neturime humoro jausmo.
– Konfliktai kartais padeda daug ką išsiaiškinti. Kaip ir spektaklyje „Karo dievas“, kur poros sprendžiama problema padeda pagaliau pamatyti ir pripažinti ilgalaikes problemas.
– Ne pamatyti – padeda joms išlįsti į viešumą. Kiekvienoje šeimoje yra užslėptų problemų, klausimas tik – kada ir kokia forma jos „apsinuogina“. Blogai, kai tos problemos sprendžiamos viešai. Kita problema – kad ne visada tų problemų sprendimas baigiasi taikiai.
Kaip ir mūsų spektaklyje pagal prancūzų dramaturgės Yasminos Rezos pjesę „Skerdynių dievas“. Prasideda vaikiško smurto problema, o pasibaigia „išsiskerdimu“ tarp suaugusiųjų. Esminis skirtumas – muštynės vaikams yra būdas išsiaiškinti, kuris yra kaltas, o kuris – teisus, o suaugusiesiems – suvokti, kad diplomatija bejėgė. Šis spektaklis yra suaugusių vaikų istorija.
Kol egzistuoja žmogus – karas neišvengiamas. Jeigu žmonės būtų galėję gyventi taikiai – jau seniai gyventume rojuje. Nei Dievas, nei Bažnyčia, nei filosofija negali pakeisti destruktyvios žmogaus prigimties. Nors, jei nukristų kometa... Bent jau Žemė nuo mūsų pailsėtų...