Reikia įrodymų? Jei perskaitę leidyklos „Apostrofa” išleistą „Išvarymą” nuoširdžiai užsimanysite emigruoti, aš jums nupirksiu bilietą į panašų autobusiuką, kuriuo pjesės personažai nudarda į Londoną.
Šis kūrinys skaitytojui tuo ir nepatogus, kad bent jau paviršiniame socialinės emigracijos lygmenyje nesuteikia nė vienos galimybės pavydėti herojams.
Ką jau kalbėti apie susitapatinimą? Žinoma, jei nesi vienas tų nuo savęs nepabėgusių ir todėl suknistai nelaimingų emigrantų, kurie perskaitytą knygą gali susieti su savo likimu.
Emigravimo laimė
Pagrindinis „Išvarymo” personažas Benas, dvylika metų kovojęs su savo prigimtimi ir aplinkybėmis, galiausiai patenka į nepavydėtiną pradinę padėtį.
Keikūnas Vandalas, pajamas už emigrantiškus griovimo darbus investuojantis į svajonių namą tėvynėje, pavirsta urna su pelenais.
Svajoklė Eglė tampa pragmatiška kekše, kuri atsimušusi į gyvenimo dugną atsikelia vilkėdama musulmonišką nikabą.
Daugiausia pasiekia hipis Edis – jis dirba karališkosios šeimos „šunimi”, per medžioklę atnešančiu laimikį, bet užtat uždirba tiek, kad gali gyventi „kaip žmogus”. Laimingesnių už jį pjesėje nėra.
Keikiasi – pagrįstai
Jei dar norite bilieto į autobusiuką, pasitikrinkite, ar jums pavyks pasikeikti tais triaukščiais keiksmažodžiais, kuriais žarstosi kone visi pjesės herojai.
Šiuo požiūriu sunkiai suprantu tuos neva kritikus, kurie pjesės autoriui priekaištauja dėl necenzūrinės leksikos. Juk jei tokio sukirpimo personažai kalbėtų kaip kalbininkas Antanas Smetona, negalėtum būti tikras, ar pats A.Smetona, perskaitęs knygą, neužsimanytų įkandin jų išlėkti į Londoną.
Viena aišku – „Išvarymo” personažai keikiasi tikrai mažiau nei galimi jų prototipai ir net niekur neemigravę dabartiniai paaugliai, iš tėvų nugirstus „bl...” ir „na...” kartojantys lyg nesuprantamą mantrą.
Kitas klausimas, ar herojai knygoje galėjo keiktis mažiau?
Mano akimis, kai kuriais atvejais galėjo, bet jei autoriui taip neatrodė, gal jis vis dėlto buvo teisus? Juolab kad tie keiksmažodžiai kitame – egzistenciniame – pjesės suvokimo lygmenyje nors ir nedrąsiai, bet ima save pateisinti.
Saugiausia – mirties zonoje
Jei M.Ivaškevičiaus „Išvarymo” interpretacijų laukas baigtųsi ties socialine emigracija, tai iš tiesų būtų tik patriotinė pjesė, skirta lietuvių vaikams gąsdinti: „Šiukštu nevažiuok į Londoną, nes tau bus kaip Benui ir Vandalui!”
Ačiū Dievui ir Čingischanui, kad taip nėra.
Tokių benų, vandalų, eglių ir edžių pilnos ne tik Vilniaus gatvės, bet ir visų mūsų tragikomiškų likimų knygos.
Kam bėgti į Londoną, jei mes visur esame emigrantai, išvaryti iš saugios nebūties zonos ir kiekvieną akimirką varomi į tą pačią zoną, kurios kažkodėl labai bijome?
Ir iš tiesų, kam bijoti mirties, jeigu jau sykį – prieš gimdami – buvome mirę? Gyventi reikia.
Tai ir daro visi pjesės personažai. Paradoksalu, bet jų gyvenimo kokybė ankštame ir nepatogiame Londone nelabai ir skiriasi nuo mūsų, niekur iš ne ką erdvesnės ir patogesnės Lietuvos esą nepabėgusių, neišvarytų – tų, kurių ambicijos mažesnės arba didesnės, nei skirta.
Šiuo požiūriu net nebūtina kalbėti apie dabarties žmonėms sunkiai suvokiamą Adomo ir Ievos išvarymą iš Rojaus sodo. Užtenka suprasti, kad kiekvienas mūsų čia atriedėjome autobusiuku, į kurį bilieto nereikės pirkti, nes jį jau nupirko jūsų tėvai.
Gal čia, pasaulyje, mums ir ankšta, ir nepatogu, bet kažkaip judame ir krutame.
Vieni, kaip Benas, kovojame su savo prigimtimi. Kiti, kaip Vandalas, ariame kaip arkliai, kad statytume savo svajonių pilis. Dar kiti, kaip Edis, taip ir nesuprantame, kas žmogiška, o kas gyvuliška.
Labai liūdna ir pesimistiška? O jūs pabandykite į tai pažvelgti su humoru. Arba tiesiog atsiverskite M.Ivaškevičiaus „Išvarymą”, kuriame humoras tėškimąsi į tikrovės grindinį labai sušvelnina.