„Pasirinkimai” – turbūt pati spalvingiausia paroda, kuri nuo 2009 metų surengta mūsų galerijoje. Tapyba, koliažai, monotipijos – tai visiška naujiena mūsų žiūrovams”, – sakė Nacionalinės dailės galerijos direktorė Lolita Jablonskienė.
Ji prisipažino, kad stebėdama, kaip dailininkės darbai suranda savo vietą ant galerijos sienų ir stendų, pajuto iki tol nesuvoktą ryškią Niujorko megapolio įtaką E.Urbaitytės-Urbaitis kūrybai.
„Atsiskleidė margos urabanistinės Niujorko aplinkos paskatintas nervingas jos kūrinių spalvingumas, net, sakyčiau, – chaosas. Parodos architektės Julija Reklaitė ir Ieva Cicėnaitė, sukūrusios dinamišką, tarsi supjaustytą parodos erdvę, tik pabrėžė to nervingumo ir erzelio atspindžius menininkės darbuose. Man iki šiol tie dalykai nebuvo tokie akivaizdūs jos kūryboje”, – pažymėjo L.Jablonskienė.
Garsėjo kaip skulptorė
Lietuvoje E.Urbaitytė-Urbaitis labiausiai garsėjo kaip skulptorė. Jos įspūdingi metalo karpiniai ilgokai stebino praeivius prie buvusių Spaudos rūmų, o šiuolaikiškesnės skulptūrinės raiškos išsiilgusius vilniečius džiugino Technikos bibliotekos kiemelyje.
Žinant „Vamzdžio” istoriją nenuostabu, kad prie Spaudos rūmų stovėjęs „Erdvės skrydis” buvo ištremtas į Europos parką, kur eksponuojama ir kita menininkės skulptūra „Atspindžiai”. Tuo tarpu storomis sienomis nuo atsitiktinių žvilgsnių aptvertame Technikos bibliotekos kiemelyje jos darbai iš ciklo „Plienas dabar” stovi ir šiandien.
Viena šio ciklo skulptūra parodos proga eksponuojama prie Nacionalinės galerijos įėjimo.
Ji leidžia pasvajoti, kad pasibaigus krizei šiose erdvėse pagaliau matysime ir kitų žinomų lietuvių skulptorių darbus.
Vienu įdomiausių parodos „Pasirinkimai” atradimų jos kuratorė Elona Lubytė pavadino poparto dvasia persmelktus menininkės koliažus ir spalvų sprogimą tapyboje, kuris nebūdingas lietuviškajai mokyklai. Po pokario Europą nemažai keliavusi kūrėja savo koliažuose įspūdingai suderino europietiškojo ir amerikietiškojo meno tendencijas.
„Koliažai ir karpiniai lydi visą jos kūrybos kelią Amerikoje, o brandžiuoju periodu kūriniai išauga iki didelių skulptūrų, kurias jai pavyko įgyvendinti tik Lietuvoje.
Lankytojus gali nustebinti, kad E.Urbaitytės-Urbaitis kūryba – tokia marga. Bet kaip tik tai ir yra vienas įdomiausių jos bruožų, nes mūsų menininkams labiau būdinga nuosekli linijinė kūrybos raida”, – pabrėžė kuratorė, parodos rengimą pavadinusi įdomiausiu muziejiniu detektyvu.
Parodoje – per 100 kūrinių
„Pasirinkimuose” eksponuojama daugiau nei šimtas kūrinių. Pasak kuratorės, maždaug tiek žmonių Lietuvoje ir JAV padėjo jai rengiant šią parodą. Tęsiant susiklosčiusią Nacionalinės dailės galerijos tradiciją, kūrinius čia papildo dokumentinė medžiaga – fotografijos, vaizdo įrašai.
Ekspozicija primena koliažą, kuriame E.Urbaitytės-Urbaitis kūriniai, jos dienoraščių ir laiškų ištraukos, fotografijos, filmai ir biografijos detalės susipina į intriguojantį pasakojimą.
Kuratorė pristato „Pasirinkimus” kaip penkių dalių novelę, kuri sukurta gretinant menininkės išgyvenimų ir kūrybinių ieškojimų bei istorinio laiko liudijimų lygmenis. Istorijos liudininkais ji pasirinko fotografus Kazį Daugėlą (1912–1999), Algimantą Kezį ir Joną Meką.
J.Meko filmas „Lost Lost Lost”, kuris sumontuotas iš 1949–1963 metais lietuvių bendruomenėje nufilmuotos medžiagos, pirmąkart rodomas su lietuviškais subtitrais. Puikiai to meto atmosferą atspindinčiame kūrinyje E.Urbaitytė-Urbaitis po bendruomenės diskusijų apie Lietuvos ateitį sukasi valso ritmu.
Nesivaikė komercinės sėkmės
Niujorke E.Urbaitytė-Urbaitis dirbo valstybinėje mokykloje dailės mokytoja, o kūrė laisvalaikiu, nesistengdama parduoti tiek darbų, kad galėtų pragyventi. Atvirkščiai – ji dažnai net nesutikdavo jų parduoti, surasdama kitų šaltinių savo kūrybai finansuoti.
„Konsultuodamasi su bičiuliais, lietuvių bendruomenės finansininkais ir juristais ji 6-ojo dešimtmečio pabaigoje sėkmingai investavo į žemę Floridoje, kuri dar nebuvo virtusi pensininkų rojumi. Jos dienoraščiuose galima rasti įspūdingas sumas, dėl kurių deramasi su agentūromis 1992–1994 metais”, – pasakojo E.Lubytė.
E.Urbaitytė-Urbaitis gyveno viena, neturėjo šeimos, todėl lėšas skirdavo kūrybai. Tik 1950 metais atvykusi į Ameriką, 1956-aisiais ji jau galėjo pasižvalgyti po Europos muziejus ir galerijas.
Europoje menininkė, ką tik pabėgusi iš sovietų okupuotos Lietuvos, pirmą kartą pajuto vienatvę. 1945 metais Miunchene ji užrašė: „Vienuma, vienuma aplink. Gal gerai ar negerai – dar nežinau, bet ji man pradeda patikti.
Taip, kaip tamsoje akis nemato, bet pripratusi pradeda atskirti bendrus daiktų kontūrus, taip ir čia, panašu, kažką randi, knisiesi toliau, vėl randi, ir štai jau regi bendrumą, kurį matydamas neabejoji, kad atėjus laikui pamatysi ir detales.”
Net 1976-aisiais viešėdama Lietuvoje ir susitikusi su savo artimaisiais ji nepasijuto grįžusi namo. „Aplankyti savo šeimą Lietuvoje po 30 metų buvo ypatingas patyrimas. Pajutau, jog jų gyvenimas yra suvaržytas, kiekvienas žingsnis sekamas. Pastebėjau, kad mano šeima kalbasi su žmonėmis dviprasmiškomis sąvokomis. Norint suprasti, reikia žinoti jų sistemą”, – savo dienoraštyje rašė E.Urbaitytė-Urbaitis.
Dailininkei net pasirodė, kad tremtis į Vakarus su nesibaigiančiu vienišumu, nuolatos keičiant vietas, nebuvo tokia sunki kaip gyvenimas tėvynėje.
Gyvenimo kelias: nuo Šiaulių iki Niujorko
* E.Urbaitytė-Urbaitis gimė 1922 metais Šiauliuose. 1941 m. baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją. Atestato gavimo dieną prasidėjo karas. 1941–1943 m. studijavo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute.
* Jai vienintelei iš šeimos pavyko pasitraukti į Vakarus. Karo pabaigos sulaukė kaime prie Zalcburgo (Austrija). Pragyveno už maistą piešdama žmonių portretus. Kai miestelį užėmė JAV kariuomenė, nusigavo į Miuncheną (Vokietija) ir įstojo į meno akademiją.
* 1947 m. menininkė persikėlė į Freiburgą, kur dailininkas V.K.Jonynas buvo įsteigęs Dailės ir amatų mokyklą. 1949 m. laimėjo stipendiją tęsti dailės studijas Paryžiuje, o vėliau ir meno bakalauro stipendiją JAV Alabamos koledže (dabar – Montevalo universitetas). Nuo 1953 m. gyveno Niujorke, 1957–1984 m. dirbo mokytoja, 1958–1960 m. studijavo Kolumbijos universitete.
* 1961 m. menininkė surengė pirmąją tapybos parodą Niujorko galerijoje „Auth Shermen”, vėliau dar 15 personalinių parodų Niujorke, Čikagoje ir Toronte. Dalyvavo daugiau nei 100 grupinių parodų 21 JAV muziejuje ir galerijoje.
* E.Urbaitytė-Urbaitis mirė 2006 m. Niujorke. Testamentu savo kūrinius ji padalijo Lietuvos dailės muziejui, Nacionaliniam M.K.Čiurlionio muziejui Kaune ir Šiaulių „Aušros” muziejui.