„Šlovingas lietuvio tenoro pasirodymas, kuriam nieko negalima prikišti”, – taip britų spauda apibūdino naujausią Edgaro Montvido vaidmenį Škotijos operoje.
Škoto Davido McVicaro pastatyta Igorio Stravinskio opera „Palaidūno karjera”, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka 36 metų E. Montvidas, turbūt taps dar vienu kultiniu šio režisieriaus darbu – tokiu, kaip jo „Užburtoji fleita” Londono karališkajame operos teatre „Covent Garden”, jau įėjusi į pasaulio operos istorijos klasiką.
Prie virtuoziško operos pastatymo sėkmės nemažai prisidėjo scenografas ir kostiumų dailininkas Johnas Macfarlane’as. Mačiusieji minėtą „Užburtąją fleitą” paliudys, kad daugeliui operos mėgėjų tai bene įsimintiniausias reginys per visą gyvenimą.
Statė ir I. Bergmannas
Kuriant I. Stravinskio „Palaidūno karjerą” Škotijos operai, šių garsių režisieriaus ir scenografo darbo vaisių vėl laukta su nekantrumu.
Rezultatas nenuvylė – XVIII amžiaus istorija apie palaidūną Tomą Rakvelą, šėtonui pralošusį savo meilę dėl pažadėtų turtų ir gyvenimo gėrybių, scenoje pasakojama vaizdingai tarsi kino filme.
Įdomu, kad I.Stravinskį sukurti šią operą įkvėpė vaizdai – britų tapytojo Williamo Hogartho 1732–1733 m. sukurta paveikslų serija „Palaidūno karjera”, šiuo metu saugoma Sero Johno Soane’o muziejuje Londone.
Kompozitorius, viename Amerikos muziejų išvydęs pagal šį paveikslų ciklą amžininkų sukurtas graviūras, taip susižavėjo vaizdinga nuopuolio istorija, kad ėmė kurti operą nė neturėdamas užsakymo iš kurio nors teatro.
Savo idėja jam pavyko uždegti ir amerikiečių poetą Wystaną Hugh Audeną – jis neatlygintinai ėmėsi kurti libretą.
I.Stravinskio kūrinio premjera įvyko Venecijos teatre „La Fenice” 1951 m. Nuo to laiko opera „Palaidūno karjera” ne kartą viliojo garsiausius atlikėjus ir režisierius – pavyzdžiui, Stokholme ją buvo pastatęs net pats Ingmaras Bergmanas.
Herojus miršta nuo sifilio
Škotijos operos scenoje I. Stravinskio „Palaidūno karjera” D. McVicaro, J. Macfarlane’o ir atlikėjų sudėties dėka išsiskleidė visu XVIII amžiaus grožiu ir dekadansu.
Ambicingasis Tomas Rakvelas, vos išgirdęs, kad mirė jo turtingas dėdulė ir paliko jam solidų palikimą, atsisako jo laukiančios sužadėtinės ir tarsi iš Thomo Gainsborough paveikslų atkeliavusios idiliškos pastoralės provincijoje.
Lengvo turto ištroškusiam Tomui nė motais, kad dėdulės buvimo iki tol nė neįtarė, kad teks palikti mylimąją ir keliauti į Londoną tvarkyti palikimo reikalų. Jis aklai patiki Niku Šešėliu, kuris yra ne kas kita kaip velnias ar tamsioji, nuodėmingoji žmogaus prigimties pusė.
Londonas herojų įtraukia tiesiai į nuodėmių ir amoralaus gyvenimo kloaką. Viešnamiai, lošimai, prostitutės, apgavikai, o svarbiausia – įsitikinimas, kad jūra iki kelių, Tomą nuveda pražūtingu taku.
Vien dėl juoko jis veda Babą Turkę, barzdotą moterį, gyvenančią iš brangiai apmokamų pasirodymų egzotikos ir gamtos pokštų mėgėjams. Niko Šešėlio sugundytas jis investuoja į stebuklingą mašiną, akmenis verčiančia duona ir bandelėmis.
Galiausiai Tomas bankrutuoja – jo turtas parduodamas iš varžytynių, jis pats atsiduria skolininkų kalėjime ir miršta beprotnamyje išprotėjęs nuo pasigauto sifilio.
Apžvalgininkai gyrė lietuvį
E. Montvido balsas ir vaidyba, choreografija, judesiai ir sugebėjimas įsijausti į vaidmenį „Palaidūno karjerą” pavertė nepamirštamu reginiu. Atrodė, jog šis vaidmuo sukurtas specialiai lietuviui.
Štai ką rašo „The Daily Telegraph”: „Spektaklio širdis – lietuvių tenoras, kuris beatodairiškai įsigyvena į Tomo paklydimus, jo jaunuolišką įsitikinimą, jog visas pasaulis jam skolingas, jo išdidumą, jo girtavimus ir gėdingą išprotėjimą nuo venerinės ligos.
Tiesa, keista girdėti šio tingaus, išlaidaus, tipiškai angliško personažo žodžius, dainuojamus su akcentu, kuris mūsų šiandienėje populiarioje sąmonėje asocijuojasi su sunkiu darbu ir taupumu.
Tačiau girdėti I. Stravinskio muziką, dainuojamą su tokia gelmės pajauta ir spalvingumu, su tokiu pasitikėjimu ir aistra, tokiu iškalbingumu ir intensyvumu, – išskirtinė patirtis.”
Šventė akims ir ausims
Škotijos operos „Palaidūno karjera” – šventė ne tik ausims, bet ir akims. Edgaras publiką pavergė ne tik balsu, bet ir išvaizda, kūnu, judesiais. Jis iš tiesų atrodė kaip personažas, nužengęs iš to meto paveikslų ir graviūrų.
Scenografijoje provincijos nekaltybę keitė Londono orgijų groteskas, pagiringus rytus prabangiame bute – bankrutavusiojo turto varžytynių karštligė, kortų dvikovą su šėtonu – beprotnamio chaosas.
Visas veiksmas scenoje įtraukė kaip kino trilerį, o garso ir vaizdo grožis vertė manyti, kad režisierius D.McVicaras sukūrė dar vieną žanro šedevrą.