„Nemažas kelio gabalas, bet man patinka, – sakė aktorė. – Nusėda spektaklio dulkės. Jeigu kas nors paveža, jaučiuosi per greitai įsibrovusi į savo namus su tom „dulkėm”.
Juk svarbu, kokiu būdu perkeli save į namus, sceną, žmones.”
Šių metų sausį Airidai sukako 40. Kovo pabaigoje už Mirandą ji pelnė Auksinį scenos kryžių. Knygų skaitymą aktorė vadina priklausomybe. Mėgsta garsinti animacinius filmus. O kas jai yra aktorystė?
„Aktorius – keistas padaras. Labai, – kalbėjo A. Gintautaitė. – Man tas apibūdinimas asocijuojasi su žodžiu keisti, keistis, pakeistas.
Tie, kuriuos laikau ypatingais aktoriais, yra tarsi atėję keisti sustojusio pasaulio, bent jau mano. Besikeisdami vaidmenyse jie tarsi šaukia: „Aš pakeistas, bet ieškau savęs tikrojo.”
Tuo pat metu jie keičia žiūrinčiojo pasaulį, sujudina kažką viduje, priverčia klausinėti: „Ar aš kartais nepakeistas? Vietoj tikrojo manęs gal manyje gyvena tas, kurį vaizduoja šis keistuolis?”
Kažkodėl visą laiką norėjau išgerti kavos su šviesaus atminimo aktoriumi Olegu Jankovskiu. Maniau, nesvarbu, ar kalbėtumės, svarbu, kad pabūtume.
Yra ir rašytojų, su kuriais norėčiau išgerti kavos, tik, deja, labai daug išėjusių.
Bet mes bendraujame per kūrinius. Kaip ir su ypatingais aktoriais.”
– Ar požiūris į aktorius pasikeitė, kai pati tapote aktore?
– Prisipažinsiu nesimaivydama: „Aš – keistas padaras, bet dar klausimas, ar aktorė? Tikiu, kad per šią profesiją keičiuosi savęs link.
Kai sakau, kad norėčiau išgerti kavos su O. Jankovskiu, ko gero, turiu omenyje Miunhauzeno personažą O. Jankovskio kūne. Čia viena spektaklio „Miranda” temų. Žmogus tas pats, bet per gyvenimą jame yra laiko pasireikšti visiems personažams.
Neįgali dukra (nejudantis žmogaus pradas be kūrybinės kibirkšties), Arielis, turintis galios kurti, griauti, bet neturintis išminties atskirti tarnystę nuo vergystės, todėl kenčiantis (čia kaip režisieriaus ir aktoriaus amžina dilema).
Arba Miranda, kuri yra tikėjimo išraiška. Arba stebuklas, kuris susikuria, kai susiliečia ausis ir garsas, akis ir raidė, pirštas ir Pirštas (kaip Michelangelo paveiksle „Adomo sukūrimas”).
Dėl to ir džiaugiausi, kad Auksiniam scenos kryžiui nominuota būtent Miranda. Galima sakyti, apdovanojo mano pačios tikėjimą teatro stebuklu.
– „Mirandos”, kurią šįvakar vaidinsite Kauno „Girstučio” kultūros rūmuose, stebuklą kuriate dviese su Povilu Budriu. Kokia tai partnerystė?
– Kad tas procesas vyksta ir jo dar negali apkalbėti iš nuotolio. Mes su Povilu tiesiog esame „Mirandoje”. Juk tik tada, kai tėvas miršta, ko gero, suvoki, ką jis iš tiesų tau reiškė. Kol yra – jis kaip oras.
Povilo Prosperas, Tėvas, Kalibanas ir Airidos Dukra, Arielis, Miranda kaip tik yra, tai nedaloma. Ir tai labai atsakinga partnerystė.
– „Miranda” vaidinama tik pirmąjį sezoną. Reikia laiko atstumo, kad galėtumėte apibūdinti bendrą darbą? Ar tai iš viso neįmanoma?
– Su aktoriumi Dainiumi Gavenoniu mus sieja, galima sakyti, ypatingi spektakliai, dauguma jų režisuoti O. Koršunovo.
„Shopping & Fucking” – dvi pasimetusios sielelės, atmatėlės. „Parazituose” – du pusiau neįgalūs: viena – taip besijaučianti, kitas priverstas.
„Meistre ir Margaritoje” (kai vaidinu Margaritą, o ne Fridą), sėdime visi trys – Meistras, Ivanas Benamis (D. Gavenonis) ir Margarita. Bučinys... ir jau Benamis tampa Meistru. Patikėjimo galia.
„Karaliuje Oidipe” (kai vaidinau žynį Teiresijų) pasakojau Oidipui jo paties istoriją. Nuodėmės istoriją. Mizanscena: sėdžiu ant Oidipo kupros ir spaudžiu prie žemės su tuo lemties siužetu.
Erico Lacascade’o „Dėdėje Vanioje” jau leidžiu Dainiaus Astrovui laisvai kalbėti savo istoriją. Iš pavydo, kad jis kitoks, o mano Voinickaja – sustabarėjusi savo ankštame nuomonių pasaulyje, netrukdau Astrovui nešdintis iš mūsų ramaus užutėkio.
Trumpiau tariant, mes su Dainiumi (nors gal čia tik mano įsitikinimas) bendraujame kūrybos lauke. Net nereikia specialiai eiti ir kalbėtis, susitikti su juo. Scenoje pasidalinam.
– Ne kavą gėrėte, o dirbote ir su Johnu Malkovichiumi. Jis iš ypatingųjų?
– Kartą per filmavimo pertrauką kalbėjomės apie fikciją, kuri sukasi aplink mus, o mes, tos fikcijos gaubiami, turime savo realų gyvenimą. Argi ne šventė, kai pajunti, kad žmogus jaučia tą patį? Mes juk tikrai ne iš knygų tai suvokėme, o iš patirties. Ir ne visada saldžios.
Filmas „Nešlovė” su J.Malkovichiumi mane sužavėjo, bėriau jam komplimentus, o jis ramiai sakė: „Žinai, nežiūriu savo filmų, nes ten jau nieko negaliu pakeisti, o spektakliai – gyvi organizmai, su jais reikia palaikyti ryšį.
Nelabai ką iš to filmo prisimenu, bet merginą aktorę prisiminsiu visą gyvenimą, nes tik gyvi santykiai yra vertybė, o dirbti su ja buvo labai gera.”
– Jūsų režisieriai – Jonas Vaitkus, O. Koršunovas, Gintaras Varnas, E. Lacascade’as. Kuo įdomus kiekvienas?
– J.Vaitkus buvo, yra ir bus mano mokytojas, kuris parodė takelį į teatro pasaulį. O. Koršunovas – jau ilgo kelio bendrakeleivis. E. Lacascade’as – pakeleivis, su kuriuo nuėjome tam tikrą etapą.
G. Varnui sakiau po „Teiresijo krūtų” premjeros: „Esi paukštis, kuris lekia net neatsisukdamas, ar kas seka iš paskos. Linkiu, kad bent spėtų paskui tave.”
Jis savo darbais aktyviai kviečia: „Skaitykite poeziją, skaitykite, kitaip jūsų smegenėlės bus užimtos tik „pirk ir imk” mintimi. Duoti nebebus ko.
Su juo ėjau spektaklių „Gyvenimas – tai sapnas”, „Nusiaubta šalis” labirintais.
Su Eimuntu Nekrošiumi kalbuosi per jo spektaklius (tikrai ne jis su manimi kalbasi). Kaip pradėjau nuo „Kvadrato”, taip periodiškai ir pasišneku, nes jis man turi daug ką pasakyti. Tiesiog girdžiu. Lenkiu galvą prieš jo tylias akis, kurios stebi.
– Kuo jums patrauklus filmų garsinimas? Vaidmenys vien balsu?
– Garsinė vibracija turi nerealių galimybių. Esu didžiulę knygą įgarsinusi su visais personažais – tai Kristupo Saboliaus romanas „Bloga knyga”.
Garsinu animacinių filmų herojus. Įdomiausi tie, kurie pagal išvaizdą ir dydį – priešingybės man, o balsu gali įkūnyti tokį fantomą, kurio pats po to nepažįsti. Kaip „Lorakse” Teta Grizelda – stora boba su ragais.
– Kai paauglystėje Palangos biblioteka buvo jūsų oazė, kokiomis knygomis gyvenote?
– Kai buvau kokių penkerių metų, sesuo išmokė skaityti. Pamenu, kaip atsivėrė knyga, kai suvedžiau du žodžius: „dangus griūva”. Nuo to ir prasidėjo besaikis prisirišimas prie knygų. Visiška priklausomybė.
Stebuklas: suvedi apskritimą ir juodą pagaliuką su taškeliu ir išeina garsas „oi”.
Po to tyliai išmokau skaityti. Visas laikas dėliojosi nuo knygos iki knygos. Pirmiausia, aišku, pasakos, po to indėnų istorijos, muškietininkų, po tau jau meilės romanai, fantastika, kriminaliniai detektyvai.
Skaičiau viską, ką radau ir namie, ir bibliotekoje.
Nežinau, ar jie norėtų būti mano draugai, bet aš jų esu – jie juk negali manęs atstumti: Albert’as Camus, Michailas Bulgakovas, Vladimiras Nabokovas.
Draugais vadinu tuos, kurie laikui einant stovėjo šalia. Kaip kolonos. Pavyzdžiui, V.Nabokovo „Laiškus Rusijon” dažnai vežuosi į keliones. Suplyšusi knyga, perklijuota, pribraukyta, bet artima. Visada žinau, kad atsivertusi kokį puslapį rasiu pašnekovą.
Mirandos grožis – atšiaurokas
Pasak teatro kritiko H. Šabasevičiaus, A. Gintautaitė „Mirandoje” sudomino aštriu plastiniu savo herojės piešiniu – spektaklio pradžioje lyg miegančioji gražuolė, užklota languota skara snaudžianti supamajame krėsle, ji pamažu išskleidžia mėšlungio išsukiotas rankas judesiais, atšiauriu grožiu beveik nenusileidžiančiais nespalvoto televizoriaus ekrane besiblaškančios gulbės mostams.
„Raiškus, efektingas jos persikūnijimas į Arielį – įsprausta į švenčiausią faneruotos lakuotos sekcijos vietą – sekreterą su veidrodine siena – ji greitakalbe išberia W. Shakespeare’o tekstą, o netrukus pasirodo tarpduryje kartu su akinamais šviesos pliūpsniais”, – pažymėjo H. Šabasevičius.
Anot teatro kritiko, Airidai priklauso ir bene šviesiausia spektaklio scena – sujungusi Mirandos-stebuklo ir Arielio-oro savybes, švelniai nušviesta, pakilusi virš slegiančių žemiškųjų namų, ji palieka Prosperą lyg nuskaidrėjusi jo siela, kad netrukus sugrįžtų kaip groteskiška P. Čaikovskio muzikoje beviltiškai besikapstanti gulbė.