- Papasakokite, kaip gimė istorinio spektaklio apie karalienę Mortą idėja? - paklausėme R. Arbačiauskaitės.
- Per savo kūrybinę biografiją vaidinau įvairias moteris. Jų priskaičiuočiau ne taip ir mažai. Ir toliau godžiai ieškau vaidmens skaitydama romaną, pjesę, žiūrėdama spektaklį ar filmą. Karalienės Mortos vaidmuo užgimė namuose, diskutuojant su savo vyru apie Lietuvos istorinę praeitį, ypač apie mūsų tautos žymias asmenybes – moteris, jų vaidmenį valstybės gyvenime. Įsitikinome, kad net ir senovės baltų lietuvių visuomenėje būta iškilių moterų.
Vyrui kilo sumanymas parašyti istorinę tiesą apie karalienę Mortą, kunigaikštienę Oną (Vytautienę) ir V. Kudirkos mylimąją Valeriją. Šios moterys stovėjo šalia savo vyrų – iškilių asmenybių sunkiausiais lietuvių tautos istorijos periodais. Ir neteisinga būtų manyti, kad nedarė jiems vienokios ar kitokios įtakos. Taip ir atsirado ši vieno veiksmo, trijų paveikslų istorinė drama. Ji buvo parašyta sutinkant Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį.
- Kokia Jūsų kuriama karalienė?
- Mortos tragizmas slypi begalinėje meilėje savo tautai ir tikėjime vyro, karaliaus Mindaugo kuriama Lietuvos valstybe ir tuo pačiu nusivylimas matant pražūtingą savųjų nesantaiką. Morta gyveno labai sudėtingu Lietuvai laikotarpiu. Tai XIII a. vid. centralizuotos Lietuvos valstybės kūrimosi epocha. Šalies viduje ir veikiant išorės faktoriams vyko sąmokslas, pagaliau ir Mindaugas, ne taip seniai priėmęs krikštą, atvirai stojo į kovą prieš ordiną.
Štai tokiomis aplinkybėmis Morta reiškėsi kaip karalienė ir Mindaugo bendražygė, dalyvaujanti valstybės politiniame gyvenime, patarianti ir turinti savo nuomonę. Kronikininkai, minėdami to meto įvykius ir karaliaus Mindaugo veiklą, neapeidavo ir karalienės Mortos vaidmens. Gal per daug nukrypau į istoriją, bet tik todėl, kad šiek tiek stebina nenoras pasididžiuoti savo tautos iškiliomis moterimis. Nesuklysiu pasakius, kad karalienė Morta verta įamžinimo ne tik literatūroje, kine, dailėje, teatro veikaluose. Ji verta įamžinančio paminklo senojoje sostinėje, Vilniuje.
- Kaip manote, kodėl šiandienos Lietuvos scenoje reta lietuvių autorių dramaturgijos?
- Reikia manyti, kad daroma viskas, kas mūsų jėgoms. Skatinami įvairiais konkursais jaunieji dramaturgai gyvena savo laiko temomis. Džiugu, kad yra lietuviškos dramaturgijos festivalis „Versmė“. Kita vertus, jei rašančius domina valstybės interesų, tautos savasties, jos išlikimo klausimai, dar turi atsirasti režisierius, aktoriai, kuriuos ta jaudintų.
Sukrečiantys spektakliai kaip ir knygos ar kiti kūriniai negimsta kasdien. Kaip ne kasdien įvyksta sukrečiantys įvykiai. Tai turi susikaupti, labai jau įsiskaudėti. Belieka laukti savojo Šekspyro...
Keliais žodžiais, ko gali tikėtis žiūrovai Jūsų monospektaklyje?
Į šį literatūrinį sumanymą nežiūriu vien kaip į galimybę užpildyti savo kaip aktorės kūrybinę tuštumą. Tiesiog jaučiu poreikį rimto ir nuoširdaus aktorinio kalbėjimo. Labai tikiuosi jis bus įdomus žiūrovams.