Būsimojo spektaklio komanda iš kamerinės „Meno forto” aplinkos persikėlė į didžiąją sceną – tai naujas repeticijų etapas.
Neseniai 59 metų E. Nekrošius vienai parai buvo nuskridęs į Romą, kad Italijos publikai būtų pristatytas kaip Vičencos miesto „Olimpico” teatro meno vadovas, kuris rengs programą „Klasikos spektaklių ciklas”.
Ir artėjanti premjera Lietuvoje, ir naujos pareigos Italijoje – išskirtiniai kultūros gyvenimo faktai, bet E. Nekrošius nelinkęs to sureikšminti.
Apie meno vadovo postą ištaigingame, dar Renesansą menančiame Italijos teatre jis sako, kad „yra daugiau klausimų nei atsakymų”.
Apie artėjančią premjerą – kad dar nežino, kaip viskas atrodys ir kad darbo teatre nereikia mistifikuoti. Pabandykime.
– Ką reiškia tos pirmos dienos, kai iš „Meno forto” persikėlėte repetuoti į didžiąją sceną? – paklausiau E. Nekrošiaus.
– Kai pereini į didelę sceną, pasidaro šiek tiek smagiau. Kasdienybė, tos pačios sienos, tie patys langai kartais ima varginti.
Aplinkos pasikeitimas – gerai. Ir erdvė. Nacionaliniame teatre gera erdvė.
– Kas tą persikėlimą lydi? Sumaištis? Ar atvirkščiai?
– Neaišku, kaip bus. Kartais labai lengvai pereinama į didelę sceną, o kartais visiškai pasikeičia atmosfera. Dar pats nežinau, kaip čia bus.
– Dekoracijos padaromos būtent atėjimui į sceną?
– Taip. „Meno forte” repetavome su fragmentu. Pora dienų – ir viskas susimontuoja scenoje.
Po dienos kitos ir kostiumai atsiranda.
Dar nemačiau aktorių su šio spektaklio kostiumais. Tai gali irgi kai ką pakeisti. Gali ir nepakeisti. Žiūrėsime.
– Iš ko pajuntate, kad imate konkretų kūrinį?
Kad jau dirbate su juo – kaip dabar su Dante „Dieviškąja komedija”?
– Ateina akimirka, kai supranti, kad ką nors reikia dirbti. Būtų kvaila sakyti, kad daug laiko apie tą kūrinį galvojau. Užkliūva akis už knygų.
– Tos knygos jums prieš akis – visada. Bet būna laikas, kai tam tikroms knygoms esate abejingas, o staiga vienas kūrinys nebepaleidžia jūsų?
– Netikiu tokiais nebepaleidimais. Režisieriai truputį mistifikuoja, kai taip kalba.
– Viskas – valios reikalas?
– Tik valios reikalas. Dante „Dieviškąją komediją” tikrai seniai turiu, Vytauto Kalinausko iliustruotą, jo paties atneštą ir dedikuotą.
Vytautas buvo labai puikus žmogus. Gerai jį atsimenu.
Galbūt vienas iš kelių menininkų Vilniuje. Prigimtis – meniška. Labai nesavanaudiškas, dosnus kitiems.
– Jūs irgi dosnus. Tarkime, kviesdamas Rolandą Kazlą kurti Dante vaidmens. Taip, tai reto talento aktorius, bet pastaruoju metu buvęs tik su gera literatūra, pats ją inscenizavęs ir save režisavęs.
– Negalima taip sakyti. R. Kazlas turi daug darbų ir puikiai juos atlieka. Kiti aktoriai jam gali tik pavydėti kūrybiškumo.
Kai aktorius geras, tada režisierius šiek tiek gal ir reikalingas. Tik netrukdyk.
– Kažkada Jaunimo teatre jūsų „Kvadratas”, „Meilė ir mirtis Veronoje”, „Nosis” buvo neįsivaizduojami be aktoriaus Remigijaus Vilkaičio, jūsų bendramokslio iš Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko. „Dieviškojoje komedijoje” sugrąžinate jį į sceną.
– Tai normalūs teatro santykiai. Šitam spektakliui man reikia tokio žmogaus, tokio charakterio aktoriaus.
Teatre viskas vyksta daug paprasčiau nei virš teatro ar virš kūrybos.
Negaliu skaityti interviu, kuriuose pakabinamas dūmų debesis, nusišnekama, bandoma sureikšminti nieką.
Juk aš, dirbdamas teatre kiekvieną dieną, žinau, kaip tai yra, kaip tai sukuriama, kaip tai daroma. Teatralai galėtų šiek tiek santūriau kalbėti. Pažiūrėkite, rašytojai ar dailininkai kalba visai kitaip.
– Kiekvienam teatro žmogui jo menas yra svarbiausias.
– Atsidarau interneto žinių portalą, o ten – ilgiausias sąrašas straipsnių apie krepšinį.
Anksčiau dar domėdavausi, dar žaisdavau krepšinį. Po to jis man išnyko. Tokia didelė skiltis straipsnių, o man nereikia.
Taip galima suvokti, kad ir teatras kai kam yra išnykęs. Daugeliui žmonių yra išnykęs kultūros skyrius. Jie kitur vaikšto ir net nežvilgteli į tas teatro ar kultūros straipsnių skiltis.
– Dante „Dieviškosios komedijos” pirmoji dalis „Pragaras” – nepakenčiamos sąlygos. Karštis, šaltis, smarvė, greitis.
O kai skaitai, kas ir už ką ten patekęs, supranti, kad visas gyvenimas – viena nuodėmė. Net sunku skaityti – vis dar pragaras, ir dėl visko jis gresia.
– Taip, ten vietos daug... O visą knygą perskaityti – didelis darbas. Tik iš reikalo turbūt imasi žmonės. Studentai, filologai, tyrinėtojai. „Dieviškoji komedija” turbūt mažiausiai skaitoma iš didžiųjų kūrinių.
– Skaitau ir puikiai suprantu, kad scenoje bus visai ne tai, kas Dante parašyta. Tai bus E. Nekrošiaus „Pragaras” ir „Skaistykla”.
Kodėl jūs toks laisvas nuo to, kas parašyta?
– Dante tai leidžia. Suteikia teisę.
– Ir Fiodoras Dostojevskis, ir Williamas Shakespeare’as, ir Johannas Wolfgangas Goethe jums suteikė tą teisę. Ir jūs ja pasinaudojote?
– Net negalvoju apie tai. Negi dabar imsiu ir galvosiu apie savo teisę? Taip išeina. Vieną kartą pavyksta, kitą kartą nepavyksta. Ir tai yra gerai. Taip ir turi būti.
– Kaip reaguojate į teiginį, kad jau baigėsi režisieriaus teatro epocha ir prasidėjo prodiuserio teatro laikas?
– Jeigu scenoje nėra gerų aktorių, tegu kaip tik nori vadinasi tas teatras. Žmonės sukuria tam tikrą svarbą.
Režisieriaus teatras, prodiuserio teatras – svarbu, kad vieno ar kito dėka egzistuoja teatras. Taip, toks laikas, bet visa tiesa – aktorius. Ir čia nieko nauja.
– Ar nejaučiate, kad prodiuseriai jums diktuotų?
– Ne. Gal truputį premjeros terminą nustato, bet tai susitarimo dalykas.
– Bet padiktuojama darbo trukmė – ne tiek, kiek režisieriui reikėtų. Kaip susitvarkote su tuo? O jeigu jums norisi dirbti ilgiau?
– Vakaruose dirbama tik taip – pusantro mėnesio spektakliui. Tokios jau taisyklės.
Nematau nieko bloga, kai suteikiama itin mažai laiko. Tada visai kitaip mobilizuojiesi.
Režisierius turi pasiruošti iš anksto. Su aktoriais susitinki tomis dienomis, kada prasideda darbas, bet režisierius jau turi viską žinoti.
Ieškoti koncepcijų ar sprendimams daryti per repeticijas nebėra laiko.
Viskas turi būti surasta iki tol, surašyta, sudėta galvoje.
Bet tai, ką sakau apie darbo trukmę Europos teatruose, – senos tradicijos, tai normalu. Per tą suteiktą trumpą laiką galima puikių spektaklių sukurti.
O galima ir labai prastų. Laiko turėjimas ar neturėjimas kūriniui įtakos neturi.
– Ar „Dieviškosios komedijos” premjera turi ką nors bendra su „Klasikos spektaklių ciklu” Vičencoje?
– Su ta programa – nieko. Bet Vičencoje mūsų „Dieviškoji komedija” bus rodoma rugsėjį – kaip gastrolinis spektaklis. „Olimpico” teatre numatytas Dante „Rojus” – kaip „Klasikos spektaklių ciklo” dalis. Bet kas čia bus, dar nežinau.
– Su lietuvių ar italų aktoriais?
– Numatytas „Rojus”, o toliau niekas nesikiša – kaip nori, taip dirbk. Aš dar neapsisprendęs.
– Ar tiksli informacija, kad Tauras Čižas, „Meno forto” vadybininkas ir aktorius, režisuos Jeano Racine’o „Fedrą” su italų aktore?
– Čia vertimo netikslumas. Yra puiki aktorė Diletta Acquaviva, ji pasikvies dar porą aktorių ir vyks „Fedros” skaitymas. Ten tik reikia netrukdyti aktoriams. Tauras bus to projekto vadybininkas, atsakingas už organizavimą. Kas nors juk turi tuo pasirūpinti.
Kelionė per gyvenimo klaidas
Viduramžių dainiaus Dante Alighieri poema „Dieviškoji komedija” laikoma geriausiu visų laikų Europos literatūros kūriniu.
Jame Dante, Vergilijaus vedamas per „Pragarą” ir „Skaistyklą” į „Rojų”, kur jo laukia mylimoji Beatričė, sutinka dešimtis savo istorijas pasakojančių personažų.
Šios istorijos, pagrįstos ir tikrais faktais, ir legendomis, verčia Dante susimąstyti apie savo gyvenimo klaidas, nuodėmes, prisiminti draugus ir priešus, apmąstyti savo paties gyvenimą ir kūrybą.
Režisieriaus E. Nekrošiaus „Dieviškosios komedijos” scenografijos autorius – Marius Nekrošius, kostiumų – Nadežda Gultiajeva, muzikos – Andrius Mamontovas.
Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuria Rolandas Kazlas, Vaidas Vilius, Remigijus Vilkaitis. Daug energijos „Dieviškajai komedijai” suteikia grupė dar studijuojančių jaunų aktorių.