Rusijos teatro akademijos GITIS absolventui V. Barchatovui – tik 28-eri. Tačiau jis jau sukūrė septynis spektaklius legendiniame Sankt Peterburgo Marijos teatre, režisavo Maskvos didžiajame.
Jau antrą savaitę jauniausias Rusijos režisierius repetuoja P.Čaikovskio „Eugenijų Oneginą“ su LNOBT trupe.
Pažvelkime į drąsaus menininko kūrybos laboratoriją.
- Ar jums nesunku vos pradėjus karjerą bendrauti su patyrusiais scenos meistrais?
- Gal ir neatrodau labai patikimas, bet juk ne išorė lemia tarpusavio santykius teatre.
Aš nesiimu kūrinių, jei nežinau, ką noriu jais pasakyti, negaliu papasakoti to, kas svarbu man.
Kiekvienas spektaklis - tai asmeniškas išsisakymas ir bandymas pasidalyti savo stebėjimais, skausmu ar laime. Juk nerežisuoji to, kas tavęs nejaudina.
Todėl pradėdamas repeticijas aš visada aiškiai žinau, ką darysiu, ko noriu iš trupės – iki artisto rankos piršto krustelėjimo.
Taip yra ir dabar, repetuojant „Eugenijų Oneginą“. Tai vienas kūrinių, kurie seniai tūnojo mano mintyse, apie kurį negalėjau negalvoti.
- Ar bandote perskaityti šią vieną dažniausiai statomų rusų operų savitai?
- Man labiau rūpi tai, kad ši opera dažnai perskaitoma neteisingai, yra apaugusi klaidinamais štampais.
Tarkime, iš spektaklio į spektaklį keliauja nerūpestingos Olgos įvaizdis, nors muzika ją piešia kitokią.
Iš kelių dešimčių mano matytų „Eugenijaus Onegino“ inscenizacijų tik kelios neprasilenkė su partitūra ir veikėjų psichologija. O juk tai ir yra svarbiausia. Pati „Eugenijaus Onegino“ istorija yra universali. Ji gali vykti bet kurioje epochoje, Oneginas gali būti lietuvis, vokietis ar kinas.
Šiai operai nesvarbi ir veiksmo vieta. Joje svarbiausi – žmonės, jų psichologiniai tarpusavio santykiai.
Aš ir bandysiu tuos santykius išpainioti, aiškiai papasakoti meilės istoriją, kaip ją buvo sumanęs P. Čaikovskis. Manau, tuo spektaklis bus savitas.
O noras daryti taip, kaip dar niekas nedarė, niekur neveda. „Eugenijų Oneginą“ galima perkelti į pirtį, pragarą, po vandeniu, bet ar tokia teatro prasmė?
Mano pasakojama „Eugenijaus Onegino“ istorija yra tarsi belaikė, bet stilistiškai ji primins XX amžiaus pradžią. Kita vertus, Rusijoje nuo Maskvos nutolus 100 kilometrų, jau nebežinai, kuris amžius: žmonės apsirengę kaip papuolė – marškiniai gali būti iš XIX amžiaus, kelnės – iš XXI.
- Jūs stengiatės skrupulingai įgyvendinti visus savo išankstinius sumanymus. Ar tai neužmuša įkvėpimo?
- Didžiausią įkvėpimą jaučiu ieškodamas rakto savo spektakliui, o repeticijose – būtent bandydamas maksimaliai priartėti prie savo idėjos. Kažin ar tai kam nors pavyko bent 90 procentų.
Manau, spontaniškumas galimas bet kur, tik ne repeticijose. Aišku, mane įkvepia žmonės, su kuriais tiksliname, ką sugalvojau, teikia malonumą energijos apykaita, bendravimas.
Tarkime, repetuodamas „Eugenijų Oneginą“ aš jaučiu, kaip greitai artistai suvokia spektaklio mizanscenas, jo veiksmų logiką. Todėl dirbti Vilniuje smagu. Trupė mane palaiko, kai darau netradicinius sprendimus. Tai kelia azartą.
Iki galo įgyvendinti idėjas yra tikrai nelengva. Kartais prieš premjeras mane apima vos ne nuoalpis - nors kviesk greitąją ir gulk po lašeline. Bet gyvenime yra ir sunkesnių dalykų. Absurdiška menininkui skųstis, kad kurti sunku.
- Jums skųstis tikrai būtų keista. Iš šalies atrodo, kad karjerą gavote vos ne ant lėkštutės.
- Netikėta sėkme galima paaiškinti vieną ar du bandymus, bet ne dešimt. Visos virtinės sėkmingų spektaklių nepastatysi be profesionalumo ir talento. Galbūt netikėta buvo mano karjeros pradžia, bet po to visiškai sąmoningai ir atkakliai ėjau pasirinktu keliu.
Taip, aš buvau matęs gal tris operas, kai sulaukiau paskatinimo bandyti sėkmę muzikinio teatro režisūroje. Ketinau susieti savo gyvenimą su kompiuteriais, bet susipažinęs su būsimąja savo GITIS profesore persigalvojau. Tiesą sakant, man buvo tas pats, kur stoti, – kad tik nereikėtų eiti į kariuomenę.
Bet aš atsigriebiau už tai, kas prarasta, – vos per kelis mėnesius pasižiūrėjau daugybę spektaklių, kai kuriuos išmokau atmintinai ir be vargo įstojau į teatro akademiją.
Studijų metais stengiausi nepraleisti nė vienos premjeros, praktikavausi Berlyno „Komische Oper“, kur tuo metu kūrė vienas mano mėgstamiausių operos režisierių Peteris Konwitschny. Iš jo gauta patirtis pakeitė mano gyvenimą, kaip ir rusų režisieriaus Dmitrijaus Černiakovo pamokos.
- Argi šių kūrėjų sprendimai kartais neatrodo beprotiški? Tarkime, P. Konwitschny režisuotoje „Pikų damoje“ senoji grafienė miršta tenkindama seksualinį geismą su Germanu, šis prievartauja Lizą prie senolės lavono.
- Negalima vienodai vertinti to, kas daroma specialiai iškreiptai, groteskiškai ir to, kas pateikiama neskoningai rimtu veidu. Į kai kuriuos P. Konwitschny sprendimus reikėtų žvelgti kaip į ciniškus pokštus, savotiškus skečus.
Manau, teatre įmanomi bet kokie kraštutinumai, jis gali būti radikalus iki bet kokio laipsnio, jei yra grindžiamas geležine kūrėjo logika.
D. Černiakovo ir P. Konwitschny spektakliuose aš kiekvieną sekundę suprantu, kas vyksta scenoje. Juose nėra nepaaiškinamo teatrinio sąlygiškumo.
Scenos veiksmo pagrindas - tai režisieriaus logika ir aiški mintis.
- Kodėl režisuodamas H.Berliozo operą „Benvenuto Cellini“ pakvietėte dalyvauti savo spektaklyje roko žvaigždę? Atrakcijos publikai – taip pat svarbu?
- Grupės „Leningrad“ lyderį Sergejų Šnurovą pakviečiau tikrai ne tam, kad spektaklis taptų kasiniu. Tiesiog jis labai tiko skaityti tekstą apie B. Cellini, nes savo gyvenimu ir charakteriu nepaprastai primena šį Renesanso kūrėją. Jis natūraliai spinduliuoja charizmą, kurios reikėjo tam personažui.
Juk ir Eimunto Nekrošiaus spektakliuose iš esmės gali vaidinti bet kurie aktoriai, bet mes neįsivaizduojame jų be konkrečių asmenybių.
- Ar gaunate daug pasiūlymų režisuoti?
- Esu pakankamai užimtas. Tačiau stengiuosi pailsėti tarp premjerų, kad kūryba nevirstų konvejeriu. Nesiimu daugiau kaip dviejų trijų kūrinių per sezoną. Būtų neįdomu kurti spektaklius nežinia apie ką.
Be to, mane traukia įvairi raiška. Režisuoju ir dramos teatre, televizijoje. Neseniai sukūriau savo pirmąjį meninį kino filmą. Suprantu, kad jis nėra idealus, bet džiaugiuosi įgyta nauja profesine patirtimi. Žadu tęsti kino bandymus.
Negali žinoti, kokių žanrų, stilių, raiškos priemonių sankirtoje atrasi kažką įdomaus.
Režisierius rado įtakingų globėjų
V. Barchatovas operos scenoje debiutavo 2004 m. kameriniu spektakliu pagal L. Janačeko vokalinį ciklą „Dingusiojo dienoraštis“ Maskvos „Helikono“ operos teatre. Vėliau jis režisavo Rostovo ir Irkutsko valstybiniuose muzikiniuose teatruose.
Pirmasis režisieriaus darbas su maestro V.Gergijevu buvo Sankt Peterburgo muzikinės komedijos teatre parodyta D. Šostakovičiaus operetė „Maskva, Čeriomuški“. Šis spektaklis sulaukė sėkmės ir Anglijos nacionalinėje operoje.
Sankt Peterburgo Marijos teatre V. Barchatovas pastatė L. Janačeko „Jenufą“, H. Berliozo „Benvenuto Cellini“, G. Verdi „Otelą“, A. Smelkovo „Brolius Karamazovus“, R. Ščedrino „Mirusias sielas“ ir J. Offenbacho „Hoffmanno pasakas“. Kita čia jo laukianti premjera – R. Ščedrino opera „Lolita“. Maskvos didžiajame teatre Vasilijus režisavo J. Strausso operetę „Šikšnosparnis“.
Menininkas apdovanotas Rusijos prezidento premija „Proveržis“, nuo 2011 m. yra Rusijos prezidento globojamos Kultūros ir meno tarybos narys.
V. Barchatovo režisuoti premjeriniai „Eugenijaus Onegino“ spektakliai LNOBT bus rodomi gegužės 18,19 ir 20 d. Pagrindinius vaidmenis juose kurs V. Juozapaitis ir D. Stumbras (Oneginas), S. Janušaitė ir J. Stupnianek (Tatjana), M. Vitulskis ir E. Seilius (Lenskis), J. Vaškevičiūtė ir L. Jonutytė (Olga), E. Dauskurdis, V. Bakula ir L. Norvaišas (Greminas).