Vokietijoje gyvenatis garsios Lietuvos muzikų šeimos atstovas 39 metų
V. Sondeckis šįvakar koncertuos su Lietuvos valstybiniu simfoniniu
orkestru.
Prie dirigento pulto stovės jo tėvas Saulius Sondeckis. Skambės Piotro
Čaikovskio kūrinių programa.
- Ar tėvui diriguojant groti lengviau, ar sunkiau negu su kitais dirigentais? - pasiteiravau V. Sondeckio koncerto išvakarėse.
- Su tėvu groti labai lengva, mes vienodai jaučiame kūrinius. Jis
nenori manęs prislėgti savo autoritetu, atvirkščiai, padeda,
atpalaiduoja, duoda gerų patarimų.
Ne taip dažnai matomės ir labai džiaugiamės, kai susitikę galime kartu
pamuzikuoti. Dėkoju maestro Gintarui Rinkevičiui, kad suteikė tokią
progą.
- Koncerto programoje - P. Čaikovskio kūriniai. Kodėl pasirinkote šį kompozitorių? Ar jo muzikoje randate atsakymų į klausimus apie gyvenimo prasmę?
- Manyčiau, kad P. Čaikovskis artimas mums visiems. Tai, ką jis
išreiškė savo muzika, išguvename kiekvieną dieną.
Tai ir džiaugsmas, ir liūdesys, ir begalinis grožėjimasis gamta,
žmonėmis. Iš jo spinduliavo didžiulė meilė visam aplinkiniam pasauliui.
P. Čaikovskis buvo kitoks negu dauguma, turėjo slėpti savo jausmus,
negalėjo daug ko išsakyti ir visa tai išsiliejo per jo muziką.
Panašiai kaip Dmitrijaus Šostakovičiaus kūryboje. Jis negalėjo atvirai
kalbėti apie politinę sistemą, tad savo mintis užkodavo muzikoje. Tik
D. Šostakovičiaus muzika politiškesnė, tragiškesnė, atskleidžianti
sovietinės sistemos kvailumą ir brutalumą. P. Čaikovskio kūryba
jausmingesnė.
- Ar jūsų prigimčiai artima romantinė muzika, ar tokius kūrinius renkatės pragmatiškais sumetimais - jeigu publikai pasiūlysi romantizmo, niekada neprašausi?
- Kad ir ką gročiau, darau tai su romantiniu prieskoniu. Muzikantai, o
ypač violončelininkai, turi daug mokytis iš vokalo, dainininkų.
Pastarieji visada dainavo gražiai - ir Georgo Friedricho Handelio, ir
Johanno Sebastiano Bacho arijos yra gražios. Ir jas reikia gražiai
groti.
Žinoma, yra stilistika, atitinkamų laikotrpių interpretaciniai kanonai
- negalima J.S.Bacho groti labai romantiškai, turi būti savotiška
drausmė ir kompaktiškumas. Bet muzikos grožį reikia perteikti.
- Lietuvoje viešite ne taip dažnai. Kaip klostosi jūsų karjera Vokietijoje?
- Turiu įvairios veiklos. Daugiausia laiko atima darbas Šiaurės
Vokietijos radijo orkestre, bet koncertuoju ir kaip solistas, esu
parengęs daug kamerinės muzikos programų. Kartais padiriguoju -
studijavau dirigavimą pas maestro Juozą Domarką.
Lengvesnio žanro muzikai atlikti su draugais esame įkūrę ansamblį „G
Strings“, su kuriuo rengiame įdomius projektus, esame populiarūs
Vokietijoje. Tik gaila, kad trūksta laiko dažniau susiburti.
Būdamas muzikantas negali koncertuoti tik tame pačiame mieste. O aš
bent jau šiuo metu nenoriu daug važinėti ir groti. Noriu laiką leisti
su savo šeima, keturiais mūsų su žmona Verene Andronikof vaikais.
- Kaip suprantu, stačia galva į muzikanto karjerą neneriate, kitaip dėliojate savo gyvenimo prioritetus.
- Karjera - nuolatinis savęs pardavinėjimas, rūpinimasis koncertais,
salių paieška. Tokie žmonės nuolatos keliauja, skraido iš vieno
pasaulio galo į kitą, gyvena viešbučiuose.
Aš nebėgioju išalkęs koncertų. Man nesvarbu, kiek atlikėjas turi
koncertų, kur muzikuoja, svarbu - kaip. Tai mano moto. Stengiuosi
pagroti gerai, kad, atsiradus galimybei, vėl galėčiau ten pat
pasirodyti.
Jeigu su žmona, kuri yra dainininkė, vien koncertuotume, gražų šeimos
gyvenimą reikėtų išbraukti iš sąrašo. Muzikantams dažnai taip nutinka
- tokia mūsų profesijos kaina.
- Gal jūsų šeimos patyrimas suformavo tokį požiūrį? Turbūt nelabai matydavote tėvų, kai augote...
- Tėvai tikrai labai daug keliaudavo - per metus būdavo išvykę
200-250 dienų. Bet mes su broliu buvome pripratę, nejautėme jokių
nepatogumų, turėjome gražią vaikystę.
Kai pats pradėjau karjerą, laimėjau tarptautinius konkursus, automobiliu
per metus nuvažiuodavau 80 tūkstančių kilometrų, skraidydavau, kas
vakarą grodavau. Taip gyvenau kurį laiką, po to atsirado pauzė. Gal
vėl ateis laikas, kai labai daug grosiu, nors ir šiuo metu turiu
fantastiškų koncertų.
Buvau parengęs puikią Ferenzo Liszto kamerinės muzikos programą, keletą
kartų grojau su savo dėstytoju Davidu Geringu, dabar vyksiu į Kiniją
vadovauti meistriškumo kursams. Nuolatos kas nors vyksta, bet nėra
baisios įtampos.
- Ar žinote kokį nors jei ne tobulo, tai bent puikaus pasirodymo receptą?
- Reikia ilgai ruoštis ir vis dėlto pasistengti pagroti spontaniškai.
Kartais būna, kad ištobulini kūrinį, bet klausaisi savo grojimo ir
jauti, jog mechaniškai bėgi per gražią muziką. Grojant reikia būti ir
klausytoju, stengtis į save pažiūrėti iš šalies.
- Ar užtenka violončelės repertuaro tam, ką norite muzika išreikšti. Antai jūsų kolega Aleksandras Kniazevas groja daug smuiko, alto perdirbinių violončelei.
- Aš irgi atlieku daug perdirbinių. Andante cantabile, kurį grosime
koncerte Vilniuje, nėra violončelinis kūrinys. Noktiurnas - irgi.
Mano mėgstamas Sergejaus Rachmaninovo Vokalizas - taip pat perdirbinys.
Taip, deja, yra. Smuikininkai irgi groja arijas. Visi mes vieni iš
kito vagiame, ieškome savo repertuaro.
Aš labai mėgstu groti ir naująją muziką. Yra įdomių Anatolijaus
Šenderovo, Vytauto Laurušo, Vytauto Barkausko, Vykinto Baltako kūrinių.
Kita vertus, kai pagalvoji, būtų įdomiau, jeigu turėtume kokius penkis
Wolfgango Amadeaus Mozarto koncertus ar Ludwigo van Beethoveno koncertą
violončelei. Bet man užtenka. Man nereikia didelio reperturo, pakanka
įtaigiai pagroti keletą pjesių.
- Kokiu instrumentu grojate?
- Turiu keletą, bet labiausiai patinka groti savo motinos violončele.
Tai išskirtinis instrumentas iš XVII a. pabaigos. Sunku pasakyti, kokio
meistro daryta, - vieni ekspertai sako, kad Francesco Ruggieri, kiti
mini kitus. Šiaip ar taip, ši violončelė labai gražiai skamba ir niekuo
nenusileidžia garsiesiems Stradivari instrumentams.
- Violončelininkai nori nenori grodami turi švelniai apglėbti instrumentą. Kaip žiūrite į violončelę - kaip į gyvą būtybę ar kaip į darbo priemonę?
- Tikrai nežiūriu kaip į gyvą būtybę, bet stengiuosi, kad mano rankos
susilietų su instrumentu, kad pirštai susmigtų kaip į molį, kad būtume
kaip vienas kūnas, kad medžio virpesiai būtų lyg mano, tarsi aš
dainuočiau.
- Bet turbūt neneigsite, kad violončelė - viso jūsų gyvenimo palydovė.
- Tai tiesa.
- Kad violončelė tinkama ne tik klasikinei muzikai, bet galima ja išgauti ir metalinį skambesį, įrodė suomių ansamblis „Apocalyptica“. Ar esate šios grupės gerbėjas? Ar pačiam nekyla noras pašėlioti?
- Gerai pažįstu „Apocalyptica“ vyrus, jie puikūs violončelininkai, man
patinka, kaip jie groja, bet jų aranžuotės greitai pabosta. Negaliu jų
ilgai klausytis - man trūksta balso, dainininkų.
O pašėlti aš mėgstu. Kartais su puikiu muzikantu Mario Basanovu
paišdykaujame.
- Esate elektroninė muzikos gerbėjas? Kaip atsirado šis pomėgis?
- Užkrėtė Mario Basanovas. Su juo susipažinau per draugus ir mane
sužavėjo, kaip greitai ir efektyviai jis dirba, kaip moka iš kompiuterio
išgauti gyvą, natūralų garsą.
Pradėjau tuo domėtis ir užsikabinau - pradėjau rinkti senovinius
sintezatorius. Turiu nemažą kolekciją tokių instrumentų, kokių niekur
pasaulyje jau nebeišvysi.
Su Mario Basanovu darėme keletą eksperimentų, o dabar esame parengę
vieną labai įdomų projektą, apie kurį netrukus išgirsite.
- Ne paslaptis, kad muzikantai, ypač solistai, konkuruoja vieni su kitais. Ar pavyksta tarp jų susirasti draugų, ar matote vien konkurentus?
- Aš turiu tik draugus, jokių konkurentų. Geri muzikantai vienas kitą
gerbia. Mano kolegos žino, ką aš gerai moku, aš žinau, ką jie moka. Aš
iš jų pasimokau, jie - iš manęs. Tai sveikas bendradarbiavimas.
- Ar turite kokių nors autoritetų?
- Didžiausi autoritetai mano tėvai. Trys violončelės autoritetai -
Jacqueline du Pre, D.Geringas ir Mstislavas Rostropovičius. Jie man padarė
didžiausią įspūdį.
- Jūsų žmona dainininkė. Ar šeimoje dviem muzikams ne per ankšta?
- Mes labai gerai suprantame vienas kitą. Jai patinka, kaip aš groju,
man patinka, kaip ji dainuoja, man patinka, kaip ji gamina maistą -
tarp mūsų labai jauki atmosfera, vyrauja gėrėjimasis vienas kito darbu.
- Kaip praleistumėte tobulą dieną, jeigu nevaržytų jokios aplinkybės?
- Pamiegočiau iki vidurdienio, o po to gročiau iki pirmos nakties.
- Vadinasi, gyvenate ne Lietuvoje, Vokietijoje, o muzikoje?
- Tai tiesa. Kai dar mokiausi mokykloje prie Sankt Peterburgo
konservatorijos, mokytojai vaikydavo mus iš klasių, nes mes
užsirakindavome ir grodavome po 12 valandų.
Tik tada jausdavausi laimingas, kai po 12 valandų grojimo padarydavau
milžinišką šuolį į priekį. Dabar man to trūksta - nebegaliu visko
mesti ir tiktai groti. Jaučiu ilgų repeticijų ilgesį.