Sostinės prekybos ir pramogų centre „Ozas” per savaitę Krys su pagalbininkais Oksana ir Andrejumi sukūrė įspūdingo dydžio grafitį, kurio bendras plotas – beveik 200 kv. metrų.
Tai – didžiausias iki šiol Lietuvoje sukurtas grafitis uždarose patalpose.
Piešiniuose atsispindi tai, kas įdomu šiuolaikiniam jaunimui – muzika, sportas, mada, meilė, vakarėliai.
„Sulaukęs pasiūlymo piešti labai apsidžiaugiau. Tai mano antrasis piešinys Lietuvoje – pirmąjį sukūriau 1986 metais Palangoje, tuomet vykusiame didžiuliame breiko festivalyje”, – pasakojo 41 metų dailininkas.
Krys – ne šiaip menininkas. Jis anuometėje Sovietų Sąjungoje padėjo gatvės kultūros pagrindus.
– Kaip įsitraukėte į gatvės kultūrą?
– Maždaug 1984 metais pradėjau vesti diskotekas. Gaudavau piratinių vakarietiškos muzikos įrašų, kuriuos leisdavau juostiniais magnetofonais.
Vėliau pogrindiniais keliais pasirodė pirmosios vaizdo kasetės. Sykį į rankas pakliuvo įrašas iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kuriame buvo pasakojama breiko istorija.
Šia naujove likau be galo sužavėtas, pamačiau, kad Vakaruose formuojasi naujas kultūrinis judėjimas, kuriame susipina ir breikas, ir grafitis, ir hiphopo muzika.
Pajutau, kad man tai įdomu. Puoliau ieškoti dažų ir piešti tai, kas iki tol dar buvo nematyta.
– Gatvės kultūroje įprasta vienus kitiems vadinti slapyvardžiais. Jus vadina Krys. Kaip atsirado ši pravardė?
– Vaikystėje labai mėgau animacinį filmuką „Tomas ir Džeris”, dažnai parodijuodavau peliuko ir katino dialogus.
Mokytojai manė, kad šie filmukai – antisovietinė propaganda ir netoleruodavo jų žiūrinčių.
Galiausiai gavau Myš pravardę (rus. – peliukas), kuriuo buvau iki aštuntos klasės. Vėliau, kai įsitraukiau į gatvės šokius, susikivirčijome su vienu klasės draugu, kuris supykęs mane pavadino Krysa (rus. – žiurkė).
Iš pradžių visi juokėsi, tačiau dabar mane daugelis geriau žino ne kaip Vadimą, o kaip Krys.
– Ar jums pačiam ši pravardė priimtina? Kaip su ja susitaikė aplinkiniai?
– Namuose suskambus telefonui tėvai pakeldavo ragelį ir sulaukdavo prašymo pakviesti Krysą.
Jie visuomet sakydavo, kad čia toks negyvena, tačiau galiausiai neapsikentę paklausė manęs, gal žinau, kas čia taip juokauja. Atsakiau, kad tai – mano pravardė.
Dažnai sulaukdavau klausimų, ar neturiu sąsajų su kriminaliniu pasauliu. Nesuprasdavau, kodėl tokia asociacija iškyla, kol išsiaiškinau kad ši pravardė vartojama ir kalinių žodyne.
Tačiau kaip Kristus davė vardus savo apaštalams, taip ir gatvė duoda savo vardus.
Dabar jaunimas mėgsta susigalvoti antrąjį vardą. Manau, kad pravardę turi duoti gatvė – juk ji atsiranda ne šiaip sau, o atspindi žmogaus gyvenimo būdą, jo pomėgius, savybes.
– Buvote grafičių pradininkas visoje Sovietų Sąjungoje. Pradėti ką nors nauja visuomet nelengva. Iš kur gaudavote reikiamų priemonių, kokios reakcijos sulaukdavote?
– Tais laikais vienintelė areozolinių dažų gamykla „Latbytchim” buvo Rygoje, tačiau spalvų paletė buvo maža – vos penkios. Kai pradėjau piešti, žmonės negalėdavo atsistebėti, kaip galima piešti flakonu – visi buvo įpratę prie volelių ir teptukų.
– Daugelis grafičių dailininkų dėl nelegalių piešinių yra turėję reikalų su pareigūnais. Ar jums teko bėgti iš nusikaltimo vietos, gal buvote kada rimtai įkliuvęs?
– Kai pradėjau piešti, mane netrukus susekė – grėsė nuo trejų iki penkerių metų kalėjimo už antisovietinę propagandą ir valstybinio turto niokojimą. Teko pabuvoti milicijos skyriuose nuo Bresto iki Uralo.
Sykį mane piešiantį pagavo, pasodino už grotų, o atėjęs budintis milicininkas įdavė į rankas popieriaus lapą, rašiklį ir pasakė: „Suprask mane, mano pareiga tave suimti – toks mano darbas.
Tačiau mano sūnus – didelis tavo gerbėjas, nupiešk jam ką nors atsiminimui.”
– Kur yra riba tarp meno ir vandalizmo? Šiandien grafičių yra įvairiausių, pradedant piešiniais ant vagonų, baigiant politiniais protestais, lozungais. Dailininkai naudoja trafaretus, siekia atgarsio.
– Nupiešti piešinį kartais užtrunka net kelis mėnesius, tačiau yra ir tokių vadinamųjų dailininkų, kuriems keliais beprasmiais štrichais svarbu sugadinti privačių pastatų sienas, transporto priemones. To netoleruoju.
Rimti grafičių darbai yra tie, į kuriuos žiūrima profesionaliai. Visame pasaulyje rengiami konkursai, turnyrai, įvairios akcijos, kai pasižiūrėti įspūdingų piešinių susirenka daugybė žmonių.
Pavyzdžiui, garsioji Berlyno siena. Jos grafičių fragmentai dabar jau istorinė vertybė.
Kitas pavyzdys – dailininkas Banksy. Jis Londone ant vieno banko sienos nupiešė paveikslą. Vėliau banko savininkai išlupo gabalą sienos ir tą piešinį pardavė aukcione už tūkstančius litų.
– Kokiose šalyse grafičių kultūra stipriausia?
– Kiekviena šalis turi savitą supratimą apie grafičių meną. Tarkime, Amerikoje, grafičiai laikomi nepasiturinčiųjų kvartalų gyventojų veikla, o Prancūzijoje – privilegijuotu menu, nors apskritai europiečiai šiuo požiūriu konservatyvūs. Tuo tarpu Rusijoje kasmet į grafičius žiūrima vis rimčiau.
– Kur, jūsų nuomone, reikia mokytis tokio meno?
– 1987 metais įstojau į Latvijos menų akademiją. Pradėjęs mokytis dekanui parodžiau per dvejus metus sukauptą grafičių albumą. Jis atidžiai pervertė ir pasakė: „Absoliutus šlamštas, akademija tave išmokys tikro meno”.
Tuomet supratau, kad mokytis čia nenoriu.
Man nepatiko dėstytojų požiūris tik per klasicizmo prizmę, todėl atsiėmiau dokumentus.
Akademija klonuoja žmones. Nesuprantu, kaip galima engti meną, kurio nesupranti, juo labiau tuomet, kai tai – naujo judėjimo pradžia ir grafičių pamatai dar tik kuriasi.
Nors tuo laiku breikas buvo voliojimasis ant žemės, repo muzika – kvailystė, o grafitis – utopija, šiandien tai tapo gatvės kultūra, kuri rado savo nišą ir sėkmingai gyvuoja.
Dabar vadinamiesiems gatvės piešiniams prasidėjo naujas kvėpavimas. Grafičių techniką modifikavo ir pamėgo verslininkai, o senosios kartos atstovai kuria piešinius galerijoms. Grafičio šriftas naudojamas reklamose, įvairių produktų etiketėse, plakatuose.
– Kas jūsų gyvenime užima daugiau vietos: piešimas ar šokiai?
– Ir viena, ir kita – man gyvenimo būdas.
Visos gyvenimo valandos susijusios su kūryba, todėl atskirti šiuos du dalykus sunku. Piešiu įvairiomis technikomis, kuriu interjero dizainą, skulptūras, todėl galima sakyti, kad dailė plačiąja prasme man svarbesnė.
– Papasakokite plačiau apie kuriamus interjerus.
Kas jūsų užsakovai, kokį stilių jie mėgsta?
– Interjerais susidomėjau piešdamas grafičius. Pradėjęs nuo teatro scenografijos vėliau projektavau nedidelius butus.
Sovietiniais laikais teko sukurti net vyresniajai kartai gerai žinomą „Lenino kambarį”, taip pat rašyti transparantus paradams ir demonstracijoms. Iš visų šių socialistinio realizmo darbų sukaupiau tam tikros patirties.
Šiandien užsakymų turiu visame pasaulyje. Mano kurtas interjeras 2010 metais Majamyje buvo pripažintas geriausiu metų darbu. Teko daryti interjerus „Penthauso” oligarchams, Rusijos turčių vilose ir namuose įvairiuose pasaulio kraštuose.
– Ko palinkėtumėte kūrybingam jaunimui?
– Geriausias jausmas gyvenime, kai supranti, kad veiki tai, kas tau teikia malonumą, kai darbas tampa gyvenimo būdu ir į jį eini kaip į šventę.
Tiems, kurie eis mūsų pėdomis, palinkėčiau nebijoti eksperimentuoti ir stengtis atrasti save. Kiekvienas gatvės dailininkas turi jausti atsakomybę už tai, ką paliks kitiems. Linkiu, kad kiekvienas jaunas žmogus savo darbais skleistų teigiamą energiją.
Užkrėtė ir šeimą
V. Meikšanas augina du vaikus – 15-metį sūnų Konstantiną ir 6 metų dukterį Anatasiją. Jie abu šoka breiką, domisi grafičiais, visuomet kartu su tėvu dalyvauja įvairiuose renginiuose.
Šeima mėgsta keliauti, svečioje šalyje visuomet stengiasi pajusti vietos kultūros savitumus.
Krys skaito ezoterines ir fantastikos knygas, mėgsta klasikinę literatūrą.
Menininkas žavisi Michelangelo freskomis, mėgsta Leonardo da Vinci, Pablo Picasso, Vincento van Gogho, Salvadoro Dali kūrybą. Iš šiuolaikinių gatvės krypties dailininkų – Banksy ir Lumi vardais pasivadinusius menininkus.